Ten, už aukšto kalno, girių septynių,
Ten, kur tiktai žvilgsnis sklando vanago,
Kartais rūkui krentant, kartais, kai tamsu,
Su žalsvom liepsnelėm ant delnų pasirodai tu.

Kas gi tos ugnelės ant tavų delnų,
Ko per girių balas tu brendi rūku?
Vakar neregėta, šiandien taip miela,
Kur rytojų būsi tu su delnų liepsna?

Kas gi tos ugnelės, kurgi tu eini —
Per klaidu man sekti tavo lemtimi.
Gūdžios girių balos, daug ten paslapčių,
Nerandu takelio aš link tavų namų.

O ji šypsos man:
Tos ugnelės gimsta mylinčia širdim,
Jas dalinti liepta man, tad brendu naktim.
Vakar neregėta, ryt jau užmiršta
Ugneles dalinsiu aš, kol išnyks tamsa.

Į tą aukštą kalną, į septynias girias,
Į tą raibą sakalą toli už  tėvynės,
Seniui į sapnus, bernui į padus,
Raibam sakalėliui lai toli švies dangus.
---
Ten, už aukšto kalno, girių septynių,
Ten, kur tiktai žvilgsnis sklando vanago,
Kartais rūkui krentant, kartais, kai tamsu,
Su žalsvom liepsnelėm ant delnų

Pasirodai tu.