Dangumi plaukia tyliai peizažai – debesėliai balti. Ar meni
Kaip užvertę mes galvas stebėjom, balto gėrio abu apsupti?
Slibinai slinko, žvėrys įvairūs žvelgė žemėn ir tirpo lengvai...
Mes žiūrėjom į mėlyną aukštį ir svajonėms mūs augo sparnai.
Net pulkus vedėm drąsiai į kovą, skridom tolin su paukščiais kartu...
Taip ilgiuosi to laiko, o broli, tada būdavom visad abu.
Debesim metai tyliai nuskrido, išsidraikė, nutolo rūku,
Atminty vien tiktai pasiliko begalinėj erdvėj – aš ir tu.