Alkana siela meilės, ne priekaištų.
Bėga, keičias gyvenimo kryžkelės.
Ar atleidęs, pamiršęs ir mylintis,
Tu iš naujo pradėt viską ryžtumeis?

Alksta siela ieškodama džiugesio,
Šypsnio, žodžio būties esme virpančių.
Ach, brangusis, kas rytą pradžiuginki
Žemės veidą akių savų spindesiu.

Juk žolelės tau visos nusilenkia,
Kai palieti rasomis apsipylusias.
Tu – kūrėjas, sau lemtį pasirenki.
Tu turtingas esi, esi – mylimas.