Netikėk manimi, kai iš purvo išbridus
Ir pakėlusi galvą tavo vardą ištarsiu.
Netikėk manimi, tai tik vėjas pašėlęs
Smėlio pusnį ir vėlei kedena.
Netikėk manimi, kai aš švelniai pažvelgsiu,
O akys laimingos kvatosis,
Kai butelį vyno viena aš išgėrus
Po kojom nuoga tau vaitosiu.
Netikėk manimi, kai duris atlapojus
Tavo norus pavėjui paleisiu.
Aš tik moteris – vakar kvatojus,
Šiandien verksiu ir vėlei prakeiksiu
Tavo dieną – rasotą ir gaivią –
Kai mylėjai mane nepažinęs –
Aš juk moterim būti užgimus,
Nors ja būti progos nesuteiksi.
Netikėk manimi, kai aš vėl atsigręžus,
Palaiminsiu – širdys nutyla,
Kai daug skausmo, kančios, netikrumo
Vietoj ašarų skruostais nubyra.