Ar laimini šią žemę, Viešpatie?
Ar visą?
Ar tiktai žolę, kuri žiedais pražysta?
Gal dar ir ąžuolus, kad visados žaliuotų jie
Ir šakomis tvirtom bylotų – o, lemtie!
Man daug jėgos davei, bet štai žmonėms
Kodėl taip lemta būt silpniems?
Pabudo, kėlės, ėjo ir dainavo,
Atrodo, laisvę, tikrą laisvę gavo.
Tik laisvė be tiesos, kaip ir apgaulė,
Tai tik baloj nuskendus saulė,
Žvelgi — šviesi, bet tiktai tiek,
Geriau jos rankomis nesiekt.
Suraibuliuos — ir be šviesos.
Pelėdos vėl naktim kvatos,
Kad žmonės Lietuvoj — vaikai,
Apgauti juos vieni niekai,
Balsuos už pažadus ar šiaip dėl juoko,
Kas padainavo ar pašoko,
Kas pagrąsino pirštuku — nu nu,
Daryt tvarkos valstybėje einu.
Ir tiki žmonės, laukia vilias,
Tik pasižiūri — vėl nusvilę.
Matau, kad žemę, ąžuolus ir žolę myli,
Vėl jiems gražus lietutis lyja.
Tik žmones, žmones kuo nuprausti,
Kad sąžinės graužimą jaustų
Dėl ateities, tautos likimo,
Nes baimė, nerimas kankina?
Ar sugebėsime savy drąsos dar kartą rasti
Ir į namus, į širdį tiesą parsinešti?
Kai laimini laukus, palaimink, Viešpatie, palaimink ir lietuvį,
Kad jis suvoktų, kad supratų, jog trapią laisvę turi,
Kad netingėtų pagalvot, savęs paklausti —
Ką Lietuvai jis gali duot, ne vien tik gauti?
Kad prisimintų, kas nuodėmė, o kas dora, moralė,
Kad ne valdžia, o jis valdyti valdžią gali,
Tik reikia likt žmogum tokiu, kuriuo Tu mokei būti —
Mylėt ne tik save, bet dar ir artimą.
                                           Daugiau negu dabar truputį.