Aš vis sakiau ir raginau kitus
Tikėti Lietuva, tikėt kaip savo motina,
Kuriai kiekvienas kūdikis brangus
Ir glaudžia juos, kaip Dievo duotą dovaną.

Aš vis sakiau, kad būtina atskirti
Šešėlių Lietuvą, mums primestą žmonių,
Kuriems tėvynė — jų namai ir turtas,
Valdžios galia pakilti virš kitų.

Sodinti ąžuolėliai medžiais jau išaugo,
Tik mano Lietuva vis laukia, vis maža,
Jos gero seno vardo valdžiažmogiai nesaugo,
Jiems naudingesnė šešėliais kuriama.

Suskilo Lietuva į tikrą ir netikrą,
Klonio gatvelėj vėrėsi žaizda,
Drakonas metė pirmą purvo krikštą,
Suklupo patvory apjuodinta tauta.

Aš vis sakiau ir raginau kitus
Tikėti rytu, jis tikrai ateis,
Maniau — lietuvis išdidus žmogus,
Nuskriaust mergaitės niekados neleis.

Tiktai šešėliai tiesą paskandino,
Jų puotos taurėse melo nuodai.
Sustojo Lietuva, kur eiti nebežino,
Vietoj aušros sutemę vakarai.

Jei būčiau aš žynys ir kanklėmis kankliuočiau,
Tai klausčiau ąžuolų, kur slypi jų jėga,
Skambias kankles ir širdį atiduočiau,
Kad tik tiesoj atgimtų Lietuva!