Po dešimties metų

Miestelis neatpažįstamai pasikeitė. Jeigu anksčiau nebuvo ką aprašinėti – akmenimis grįsta aikštė, kurios vienoje pusėje stovėjo savivaldybė, neišvaizdus pilkas dviaukštis pastatas, kurio antras aukštas nebuvo naudojamas, visi tilpo pirmame, o laipioti laiptais niekas nepageidavo, todėl tik viena valytoja ten kartais nueidavo ir paskambindavo kibirais, ar ji ten valė, ar ne, niekas netikrino; priešingoje pusėje buvo neprižiūrimas senas parkas su supuvusių lentų suoliukais ir pratekančiu pusantro metro pločio upeliu, kuriame kitados nuskendo senoji Rouvelė; šių dviejų objektų šonuose aikštę juosė kelios parduotuvėlės ir užeigos lygio įstaiga, pasivadinusi restoranu, daugiau nieko išskirtinesnio mieste ir nebuvo; na, aišku, kiek toliau už parko buvo mokykla, šone ambulatorija, už savivaldybės nugaros kiek paslėpta senų tuopų stovėjo raudonų plytų sumišai su akmenimis statyta renesanso stiliaus bažnyčia su iškilusiu virš visų pastatų ir medžių varpinės bokštu; šalimais senosios miestelio kapinės (naujosios buvo už miesto), turgelis, o daugiau kaip ir nėra ką vardinti; tiesa, dar buvo geležinkelio stotis, bet jos iš niekur nesimatė, nes stovėjo už paskutinių gyvenamųjų namų ir pievos, tad neretas ją ir užmiršdavo, kol neprireikdavo kur nors išvažiuoti, – tai dabar, patikėkite, vaizdas buvo visai kitas: aikštė, tiesa, taip ir liko grįsta akmenimis, bet akmenys buvo visi išimti, naujai nutašyti ir atgal į vietas lygiai sudėti, tarp jų vietomis puikavosi įsprausti į žemę žibintai; savivaldybės pastatas visas tviskėjo baltumu ir neveltui žmonių buvo vadinamas Baltaisiais rūmais, o įėjimą į pastatą įrėmino trijų pakopų keturių metrų pločio laiptai, kurių suprojektavimu ir išpildymu pagrįstai didžiavosi vis dar vienintelis miestelio architektų sąjungos narys ir urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis; visos parduotuvės buvo atsinaujinusios ir viliojo pirkėjus spalvingomis vitrinomis ir net buvusi užeigos lygio įstaiga dabar atitiko restorano vardo reikalavimus, o jos afišose kiekvieną savaitgalį puikavosi vis naujos pavardės ir pavadinimai gastroliuojančių atlikėjų ar varjetė artistų; bet svarbiausia naujiena buvo tramvajus, kurio linija kirto aikštę ir siekė visus svarbiausius miestelio objektus: mokyklą, ambulatoriją, paštą, gaisrinę, bažnyčią ir geležinkelio stotį; ir parkas dabar buvo šiuolaiškiškai sutvarkytas – nauji suoliukai, smėlėti takai, tiltelis per upelį, treniruokliai ir daugybė lentelių su užrašais: „Nemindžioti – pasėta“,  „No smoking“, „Gamta – visų namai“, „Šiukšles išsinešk su savimi“, „Nevedžioti gaidžių ir vištų“ (pastarasis draudimas aiškiai buvo susijęs su senosios Rouvelės nelaime), o vienoje  buvo nupiešta šuns galva ir po ja parašyta „Nešiku ant gamtos“, bet išdykėliai vaikai buvo beveik visai nutrynę raides „Ne“, tad šis užrašas šaukėsi skubaus atnaujinimo.

Tą ir konstatavo savivaldybės kontrolierė Helmunda Špircė, kuri, beje, jau senokai vadinosi Užsorbė, vežiodama vežimėlyje mažiausiąją savo atžalą raudonskruostę keturių mėnesių Sigizmundą. Dar trys mergaitės septynerių Rozamunda, penkerių Kulemunda ir trejų Vaiserunda (vardus visoms parinko kontrolierė) tipeno šalia mamos, nesižvalgydamos į šalis, ir atrodė viskam abejingos. Iš tikrųjų jos vengė mamos pastabų dėl nedrausmingo elgesio ir gyveno vien tik laukimu valandos, kada jų tėvelis, svarbus žmogus mieste Timas Užsorbis pareis namo ir tada jos nevaržomos galės dūkti, verstis per galvą, laipioti jam ant pečių, netgi mėtytis popierinėmis gniūžtėmis, kurias jis padarydavo iš peržiūrėtos korespondencijos.
Tiesą sakant, turbūt vienintelė y chromosoma, kurią turėjo Timas, pateko Vaigundai neakivaizdinio apvaisinimo metu, visi kiti gi Timo spermatozoidai turėjo iksines chromosomas  ir siuntė į pasaulį vien tik moteriškos lyties būtybes, kuriomis, vienok, labai džiaugėsi amžinai dekretinėse atostogose būnanti savivaldybės kontrolierė. Dabar jau niekas dorai neprisiminė kokiu būdu šie du žmonės tapo šeima. Timas buvo daug jaunesnis už savo žmoną, ir pavydūs liežuviai suskubo kaltinti kontrolierę, kad neva ji suvysčiusi jaunąjį mokytoją, pateikusi nenuginčijamų kažkokių jo kaltės įrodymų ir pareikalavusi skubiai ją vesti, idant kompromatas nebūtų paviešintas. Kiti abejojo, ar galėjo toks stropus ir pareigingas jaunuolis turėti kažkokių nusižengimų ir greičiau tą sąjungą priskyrė nesusipratimui arba Timo norui kuo skubiau susitvarkyti buitį, juk negalėjo amžinai gyventi klasėje, todėl griebė, kas po ranka papuolė. Kaip bebūtų, bet nei vieni, nei kiti, net neprileido minties apie meilę. Vėliau triukšmas aprimo, tuo irgi pasirūpino Helmunda, pagrasinusi liežuvingiausiems miestelio gyventojams nesibaigiančiomis revizijomis, ir gyvenimas tekėjo ramia tėkme, gal tik dažniau Timo veidą apniaukdavo liūdesio šešėlis, kai regėdavo kur nors žaidžiančius ar tiesiog vaikštinėjančius mero dvynukus.
Nilas buvo guvus berniukas ir išsiskyrė iš kitų bendraamžių augumu ir neįprastai gražiu veidu, kurį, be to, dar rėmino gelsvi plaukai. Jo sesuo Kaspija taip pat buvo daili, bet priešingai Nilui turėjo tamsius plaukus, lygiai tokius, kaip mamos. Nilo plaukų šviesumą visi priskyrė merui, nes jis gan seniai buvo plikas, o kokios spalvos anksčiau buvo jo šukuosena, niekas dorai ir neprisiminė.

Timas jau senokai metė darbą mokykloje, nuo tada, kai jo žmona patį pirmą ir vienintelį kartą, besitęsiantį beveik aštuonis metus, išėjo dekretinių atostogų ir savivaldybėje nebuvo kam jos pavaduoti. Nors kandidatūrų pavaduoti gal ir būtų atsiradę, pavyzdžiui, labai į tą vietą prastumti savo vyrą norėjo sekretorė, bet meras rinkosi kontrolierės proteže, nors iš tikrųjų tai buvo tik pretekstas, nes Timą, kaip jauną ir perspektyvų jaunuolį, meras norėjo matyti dirbantį šalia savęs,  kadangi intuityviai suvokė, kad su ta apkerpėjusia komanda nieko doro sustrateguoti į ateitį  nepavyks. Ir jis neapsiriko. Timas ne tik noriai parėmė baleto mokyklos steigimo idėją – ir pats per trumpą laiką įsisavino pagrindines baleto pozicijas ir figūras, daug mokėsi iš knygų ir net kartą už savivaldybės pinigus buvo nuvykęs į Maskvą žiūrėti „Spragtuko“. Po tos išvykos jis dar geriau perprato šią meno sritį ir jau nebeįsivaizdavo tolesnio savo gyvenimo be baleto.
Gan greitai atsirado galimybė užimti dar vieną postą merijoje. Mero uošvis, kamuojamas įtarimų, kad žentas niekuo negalėjo prisidėti prie tokių nuostabių anūkėlių atsiradimo, ir neišgavęs iš savo dukros prisipažinimo dėl tikrosios tėvystės, tiesiog visą laiką niršo, ir vieną karštą dieną, kai sprendėsi klausimas dėl papildomo baleto mokyklos finansavimo, po aršaus kivirčo su meru pasimirė savivaldybės tualete, į kurį jis nuėjo atsigaivinti ir kuriame jį rado be kelnių susmukusį šalia unitazo, ranka su popieriumi buvo prilipusi prie užpakalio, kurį jis valėsi tuo metu, kai ištiko apopleksija.
Taigi, ir finansai buvo miesto galvos rankose, nereikėjo dėl kiekvieno skatiko žemintis prieš uošvį. Su Timu tartis, tiesą sakant, net nereikėjo, jam nelabai rūpėjo, kam naudojami pinigai, jis tik suskaičiuodavo pajamas bei išlaidas ir suvesdavo balansą. Bet kartais ir pats pasiūlydavo ką būtina mieste keisti ir tobulinti. Žodžiu, jie puikiai papildė vienas kitą, ir miestui dėl to buvo didelė nauda.

Ir dabar merijoje vyko posėdis. Todėl tad Timo žmona su mergaitėmis ir sukinėjosi netoliese, kad iškart sugriebtų jį į šeimos glėbį, kai tik jis peržengs savivaldybės slenkstį. Taip jau ji buvo įpratusi ir norėjo, kad ir brangusis vyras irgi persiimtų tokiu nediskutuotinu prieraišumu. Bet laikas ėjo, o posėdis vis dar vyko. Tiesa, šį kartą jis buvo išskirtinis. Išskirtinis dėl to, kad teko svarstyti vieną delikatų ir nelabai malonų klausimą, o būtent dviejų žymių miesto žmonių prašymą tuoktis.
Kaip jau buvo sakyta, mieste klestėjo baleto mokykla. Per trumpą laiką ji tapo žinoma daugelyje garsiausių žemyno teatrų. O pirmieji prasiskynę kelią į šlovę buvo du berniukai, kurie pradėjo mokytis šio meno būdami trylikos ir po šešerių metų jau gavo pirmuosius vaidmenis Milano operos ir baleto teatre. Jie buvo nepaprastai gabūs, o ir Timas buvo geras pedagogas, todėl garsas apie naujas žvaigždes ir jų ruošimo kalvę pasklido labai plačiai. Į miestą pasidairyti naujų talentų nuolat atvykdavo vis daugiau ir daugiau agentų, o tiedu berniukai buvo taip graibstomi, kad net trejus metus neturėjo progos aplankyti savo namų. Ir štai dabar po tiekos laiko jie vėl gimtajame mieste ir, be to, dar sumanė jame tuoktis. Vienas su kitu. Per Timą, savo mokytoją, jie įteikė oficialų prašymą merui leisti jiems tai atlikti.
Meras buvo šiuolaikiškų ir tolerantiškų pažiūrų žmogus, bet toks prašymas net jį išmušė iš vėžių ir jis vilkino posėdį ir niekaip nesiryžo apsispręsti. Iš vienos pusės lyg ir viskas normalu, tai yra nevisai normalu, bet bent jau nedvelkia viduramžiais ir inkvizicija. Iš kitos gi pusės mieste labai daug nepažangios atmosferos ir lieti vandenį ant to nepažangaus malūno buvo rizikinga. Artėjo rinkimai. Jam gali būti priminta tai ir veikti prieš jį. Kita vertus, berniukai, kurie jau nebuvo berniukai, o greičiau jaunuoliai, gimė šiame mieste ir išgarsino jį jei nevisame pasaulyje, tai bent toje jo dalyje, kuri žavisi baletu, o tai yra vis tik nemaža sausumos dalis. Bet kartu mero neapleido apmaudas dėl to, kad jie nesusituokė kur nors kitur, kokioje nors labiau pažengusioje modernumo linkme valstybėje, geriau jau jie būtų grįžę kaip vyras ir žmona ir neužkrautų savo problemų ant sveikos galvos. O atsakymą būtinai reikėjo duoti šiandien, nes dėl savo užimtumo civilinei metrikacijai pora neturėjo daug laiko.
Labiausiai šio klausimo svarstyme susipriešino amžini bičiuliai ir ištikimi alaus gerbėjai architektų sąjungos vienintelis narys ir merijos urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis ir kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė.
Tai yra aiškus žingsnis degradacijos ir išsigimimo link. Naglis buvo keistai įraudęs ir visas drebėjo. Tuo metu, kai kultūra merdėja...
Bet kultūra nemerdėja, neiškentė meras. Vienintelė problema, kurią aš įžiūriu, yra ta, kad visuomenė tam dar nepasiruošusi.
Ką jūs čia šnekate, putojosi Kutkė, ar jūs bent suvokiate ką dabar pasakėte? Neduok Dieve, kad ji, visuomenė, kada nors tam pasiruoštų. Tai būtų viso vystimosi, visų mūsų pastangų gyventi nenusižengiant Dievo tvarkai pabaiga. Tada, kai mes turime priešintis griaunamajai invazijai, jūs kalbate apie kažkokį pasiruošimą.
Tu, Nagli, neteisus, stengėsi nesikarščiuoti Rafuilas Karpis. Tie vaikai iš mūsų miesto, mes negalime jų atstumti, kai jie prašosi mūsų pagalbos.
Kokios pagalbos? Naglio pusę palaikė aršus fašistas, dabar gi merijos tarybos narys nuo visuomeninių organizacijų, naujai įkurtos Jaunažmogių partijos pirmininkas Adolis Petra, jam, beje, buvo daugiau nei šešiasdešimt metų. Jiems nereikia jokios pagalbos, jie tik nori daugintis. Šaudyti tokius išgamas.
Prašyčiau nesisvaidyti panašiais apibūdinimais, vėl neiškentė meras. Timai, o ko tu tyli?
O ką aš galiu pasakyti?
Na, tu visgi buvai jų mokytojas, galima sakyti, artimiausias draugas.
Gal jis netgi įtakojo jų orientaciją, nepraleido progos įgelti Naglis, visam likusiam gyvenimui supykęs ant Timo, kad mieste įsivyravo ne folklorinė kultūros pakraipa, o kažkokie vulgarūs, rūbais nepridengti kūno judesiai, vadinami baletu.
Timas niekaip nesureagavo į Kutkės išsišokimą, ir dėl to tas dar labiau siuto.
Jie yra suaugę ir patys sprendžia kaip elgtis. Ir jeigu jie nusprendė savo gimtajame mieste... tuoktis, tai kodėl mes turėtume to neleisti.
Štai iš kur visa tai, springo savo seilėmis Kutkė, iš baleto.

O jaunieji tuo tarpu sėdėjo priimamajame kartu su sekretore ir, aišku, viską girdėjo, kaip ir sekretorė, kuri po aštresnių pasisakymų nudelbdavo akis į žemę arba bėgdavo prie arbatinio, kad tas savo ūžimu bent kiek prislopintų negatyvų foną.
Bet galų gale negatyvų foną pertraukė Helmunda su dviem savo mergaitėmis, vyriausioji Rozamunda liko saugoti vežimėlio su Sigizmunda. Buvusiai kontrolierei atsibodo stypsoti lauke ir ji nutarė paskubinti vyrą. O tuo pačiu ir įsitinkinti, kad jis nesismagina su sekretore, nors sekretorė buvo daug už jį vyresnė, bet kitų moterų merijoje nebuvo, tad ir įtarinėti nieko kito neliko.
Pamačiusi sekretorę savo vietoje ir dar su dviem jaunikaičiais, ji iš dalies nusiramino, bet klausimų iš tikrųjų tik pagausėjo. Todėl ji pradėjo tradiciškai labai konkrečiai:
Pirma, kur mano vyras, o antra, kas šie jaunuoliai ir trečia, o ką jūs čia veikiate?
Sekretorė nesutriko, nes buvo įpratusi prie kontrolierės stiliaus, todėl atsakė dalykiškai:
Pradėsiu nuo trečio: mes čia ne jūsų reikalas, ką veikiame, ketvirta, tai yra pirma, jūsų vyras posėdžiauja ir antra, ši pora prašo leidimo tuoktis.
Ką? Kaip tai, sutriko Špircė, beje, ji jau seniai buvo Užsorbė ir sekretorės tonas kaip tik tai jai ir priminė. Betgi čia nėra merginų.
Vis tiek, jau švelniau atsakė sekretorė.
Ką gi, aš eisiu, pasakykit Timui, kad mes jo lauksime kavinėj, vargšelė Užsorbė buvo visiškai pasimetusi ir iki pat durų slinko atbula, žiūrėdama į vaikinus, matyt, tikėdamasi, kad pokštas baigsis ir kažkuris iš jų nusimes vyriškus drabužius ir mergaitiškai nusikvatos iš jos patiklumo. Bet taip neįvyko, todėl Helmunda tik tvirčiau paėmė savo mergaičių rankas ir iki skausmo jas suspaudė.
Tos klyktelėjo, o motina balsu ištarė: „Niekšai“. Bet tai atsitiko jau už sekretoriato durų, tad sunku pasakyti, kam šis žodis buvo adresuotas.

O lauke prie Rozamundos, kuri purtė vežimėlį, nes mažoji Sigizmunda jau budinosi, o tada, be abejonės, paleis gerklę, iš už nugaros priėjo berniukas Nilas ir, matyt, ketino išgąsdinti mažąją auklę, bet pamatęs kokia rimta yra situacija, apsigalvojo ir tik negarsiai paklausė – kam tu ją purtai. Rozamunda, netikėtai užklupta, aiktelėjo ir truputį nuraudo, nes iš arti Nilas atrodė dar gražesnis, negu manė jį esant matydama iš toli, o nuo kažkurio meto, gal nuo Kalėdų arba Velykų, tiksliai neprisiminė, ėmė pastebėti berniukus ir skirstyti juos į patinkančius ir ne. Vežimėlį ji purtė jau nebe taip aršiai, ir Sigizmunda vėl pasinėrė į gilų transą, rodos, atsirado galimybė užmegzti pažintį, ramiai pasikalbėti, bet Rozamunda nesugalvojo ką pasakyti, o Nilas žvilgčiojo tai į ją, tai į vežimėlyje miegančią Sigizmundą, tai į savo batus, kurie buvo geltoni ir visai nauji, ir taip pat tylėjo, savo jis padarė, užkalbino ją, dabar buvo jos eilė kažką pasakyti, bet ji, matyt, visiška kvailė, stovi raudona ir net neprasižioja.
Nejaukią tylą nutraukė grįžusi motina, Nilui atsirado galimybė pasprukti, burbtelėjus „Na, ką gi“, o Rozamunda pagaliau jau buvo pasiruošusi išberti pirmą į galvą šovusį tekstą – „mano name yra pelytė, aš padedu jai gabalėlį batono“– , bet tik ištarė pavymui „Iki“ ir vėl paraudo.
Mama, aišku, labai susidomėjo vaikų susiėjimu ir pradėjo kamantinėti Rozamundą: Ką gi jis tau sakė? Mergaitė papasakojo, kad kalbėjo jie apie peles. Apie peles? nustėro  Helmunda, kokie keisti dabar vaikai. Visgi, šis suėjimas jai labai patiko ir mintyse ji jau ėmė dėlioti perspektyvinį pasjansą.