Liepų gatvę, kaip ir kitas miesto gatves, numazgojo vakarinis lietus. Asfaltas, šaligatvio plytelės įgavo šlapią spalvą ir drėgną kvapą...
Pasigirdo duslus trenksmas. Moters klyksmas. Pradėta  regzti mintis dingo. Atsisukau.

Laima ir Jonas
- Bet juk tai kvaila. Būta čia ko. Tik iš neturėjimo ką veikti, ne kitaip. Šitaip raudoti.
- Na suprask, gaila gi.
- Kur jau ne. Kai mūsiškis Tomukas sirgo, tai jie jokių reikalų su gailesčiu neturėjo...
- Laima, na ko tu taip...
- Tik pamanykit, mat. Iš gero gyvenimo, ne kitaip. Tikros bėdos nematę. Šitaip raudoti, šitaip raudoti...

Mama ir sūnus
- Mama, o kur jis dabar gyvens?
- Dabar jo namai bus danguje.
- Ten kur gyvena ir senelis?
- Ten pat.
- Tai, vadinasi, jie bus kartu ir jiems nebus liūdna?
- O tu gudrus berniukas, - šypsojosi mama.
- Mama, man taip gaila jo. Tu tik nesakyk tėčiui, bet vakar aš net truputį verkiau.
- Verkti nėra blogai, kaip ir gailėti. Kartais taip jau nutinka, Gabriuk.
- Man nepatinka verkti ir kai būna liūdna. Norėčiau, kad jis būtų gyvas.

Juozas
Ketvirtadienis, gegužės 30
Vakar vakare, kaip paprastai, rūkiau balkone. Deja, bet teko būti nemalonaus įvykio liudininku. Iš septintojo aukšto iškrito, o gal netyčia iššoko, Morkūnų šunelis Spurgius. Kai pažvelgiau į apačią, supratau, kad Spurgiukui galas. Vos už kelių metrų nuo jo stovėjo mergina, rankose laikė skėtį. Mergina dar keletą minučių stovėjo ir žiūrėjo į šunelį. Po to nusikvatojo ir nužingsniavo gatve. Kūnu perbėgo šiurpuliukai. Et, išties nemalonus vakaras.

Aš...