12

Dangus vėl apsiniaukė, bet vietoj dar vienos tonos sniego lyg iš prakiurusių vamzdžių, pasipylė šalto vandens srovės. Sniegas pavirto purvu, kuris maišėsi su nuorūkomis ir kitomis šiukšlėmis. Aš tegalėjau burnoti, kad neišsikviečiau taksi...  Klaidžiojau purviname, urbanistiniame pragare, kur purvo valyti nespėjo nei žmonės, nei robotai.

Julija išsiuntė mane namo taip ir nenusprendusi, kokį vaidmenį skirti Fionai SR kūrime. Lengviau atsidusau pamatęs pažįstamus daugiabučio kontūrus: peršlapau iki siūlo galo ir mano dantys kaleno lyg Julijos klaviatūra rašymo įkarštyje. Norėjosi tik arbatos ir miego -nebūtinai šita tvarka. Bute neberadau jėgų nusirengti ir nusimetęs batus griuvau į taip maloniai atrodantį guolį...

Sapnavau, kad bėgu miške ir kruvina saulėlydžio šviesa skverbiasi pro šimtamečių medžių šakas.  Jaučiausi galingas ir greitas, žinojau, kad miške yra vilkų, bet jie man visiškai - nepavojingi, nes jų rujos lyderis mane gerbia. Nesusilaikęs sustojau prie avietyno ir godžiai nurijau saują aviečių. Juk tikrai nėra nieko skanesnio ir labiau svaiginančio... Atsidusęs subėriau likusias avietes į specialią dėžutę- jei neparnešiu, tikrai supyks tos patelės... Mano rankos atrodė raumeningos ir pelenų pilkumo spalvos, o ant jų pulsavo spalvotos kibirkštėlės. Mano rankos?  Staiga suvokiau, kad guliu savo lovoje ir girdžiu krebždesį prie durų. Bet po sekundės vėl įkritau į aviečių rinkėjo protą. Nors galvoje vis knibždėjo mintys kaip „Įdomu ar užderėjo mėlynės? “ ar „ Kvietimas atėjo labai ne laiku“,  jau suvokiau, kad jos nemano. Bet vis gi nesupratau, kas šitų minčių savininkas. Išliko savotiškas  „Mes“ jausmas, bet negalėjau suvokti antros „mes“ pusės. Deja, negalėjau rasti atsakymų - visos mintys sukosi apie uogas ir tiesiog džiaugsmą bėgti šituo mišku. Noriu pabusti! Rėk nerėkęs, sapnuose savo taisyklės. Nors niekaip nesupratau, kaip keistasis uogų rinkėjas, uogos ir šis miškas - mano pasąmonės dalis. Jeigu visai tai simboliai... Išbėgome į proskyną, kuri atrodė per apvali, kad būtų formuota gamtos, o šito apskritimo viduryje trys akmenys su juose iškaltais simboliais sudarė savotišką ratą, kurio viduryje be sąmonės gulėjo ne kas kitas, o Džeimsas O`Sullivanas. Šalia jo - peilis ir taurė.  Mes sustaugėme ir mus užliejo džiaugsmas. Žinojau, kad laukti teko ilgai, bet pagaliau tai įvyko. Kas gi įvyko? Peilis tapo nesvarbus- svarbi taurė.  Nors ji čia tik simboliška - svarbu pats pasiaukojimas...

Atsibudau dusdamas ir skausmingai besidaužančia širdimi. Drebančiomis rankomis sugraibiau mineralinio buteliuką ir godžiai ištuštinau jo turinį. Ramiai, po velnių, čia tik sapnas. Šalta ironija manyje sukikeno: „Pats normaliausias penktadienio nakties sapnas“. Bet per ilgą savo karjerą girdėjau apie keisčiausius sapnus ir haliucinacijas.  O O`Sullivanas aiškiai simbolizuoja  mane, aš baigiu paaukoti save darbui; tas padaras mėgstantis uogas -ryškus laisvės simbolis. Aš nežinau, ką, po velnių, sapnavau...  Slinkau į virtuvę vandens, kai iš svečių kambario pasigirdo spigokas balsas:
- Vaine, patikėk, mes privalome keliauti ten. Aš regėjau jį savo sapnuose. Jis senesnis nei žmonija ir galingesnis nei laikas klajoja po miškus ir dykvietes. Jis duoda išrinktiesiems žinių ir galios. Daug garsių žmonių, tarp jų ir O`Sullivanas, atokiuose kampeliuose ieškojo savęs, bet rado jį.
  Vainė skambėjo kaip niekada piktai:

- Kas tau atsitiko? Dabar papasakosi, kaip Jėzus pasitraukė į dykumą ir ten rado tą tavo didįjį ultra-mega nemirtingą senį. Tau reikia pagalbos, mažiau. Atrodai lyg nemiegojęs nuo žiemos pradžios. Jeigu tik matytum, kokia negera liepsna dega tavo akyse...
Pokalbis nutrūko ir mane išpylė šaltas prakaitas.  Dieve, leisk tai būti sapnu sapne. Aš dar neprabudau. Šaltas vanduo iš krano tvirtino ką kitą. Naujasis tikėjimas jau šimtmečius praktikuojamas miškuose. Juk tai atsitiktinumas? O`Sullivanas šaipėsi iš Naujojo Tikėjimo. Spigiojo balso savininkas suriko iš visų plaučių:
- TU EISI SU MANIMI! PATINKA TAS TAU AR NE.
Aš svaičiojau apie bepročio kalbas ir ramia sąžine palikau savo vienintelę dukrą su juo.  Viską atlikau automatiškai: iš palovės ištraukiau BIC revolverį ir išlėkęs iš miegamojo užbarikadavau vienintelį išėjimą iš buto sofa. Paslėpiau revolverį už marškinių ir nutaisęs girtą balsą sumarmalijau:
- VAIKAI, baikit ten pyktis, viskas bus gerai. Ateikit pašnekėt su Emiliu - aš patarsiu gerai, labai netgi patarsiu. Paimsiu alaus ir patarsiu... Che che...
Svečių kambario durys atsidarė. Vaikinukas išėjęs iš kambario atrodė truputi jaunesnis nei Vainė, jo drabužiai kabojo kaip ant baslio.  Jo akys atrodė tarytumei sudarytos iš raudono nemigos voratinklio. Vainė sekė paskui jį kaip marionetė ir atrodo nebesuvokianti, kas dedasi. Išsišiepiau iki ausų ir tęsiau savo spektaklį:
- Na, kur nori išsivesti mano akių šviesą? Jokių kelionių be tėvuko leidimo. Viskam yra savos taisyklės, taip sakant... Netgi nežinau tavo vardo, jaunasis riteri... Cha!
  Vaikinukas taip pat nusišypsojo:
- Ach, mes išgėrėm per daug? Netikiu, Emili, tavo vaidinimas juokingas, bet nieko jis neįtikins. Dabar patrauk sofą nuo durų ir dink man iš akių.
- Vaiki, neversk manęs naudoti prievartos. Išeik taikiai ir niekas nesužinos, kad prišėrei Vainei narkotikų ir bandei ją pagrobti. Pasitrauk į šalį, kol dar nevėlu.
- Baisusis Emilis man grasina. Patikėk, niekas nesužinos, nes SR laikinai atjungtas nuo tinklo ir aš tavo krauju išplausiu grindis.  Aš, Tomas Martinaitis, nesugaunamas ir nesunaikinimas, o tu tik vos kvėpuojantis senis...
  Lengvu judėsiu ištraukiau revolverį ir nuspaudžiau gaiduką penkis kartus. . Niekas nepasikeitė išskyrus parako kvapą ir spengimą mano ausyse. Martinaitis tyliai kikeno:
- Taip sakant, sugavau kulkas dantimis. Vainei nepatiks, jei tave nudėsiu. Bet man patiktų.
Priėjau ir be jokių ceremonijų tvojau revolverio rankena į išsišiepusį Martinaičio snukį. Rankena suskilo, o Martinaitis jau kvatojosi pilna krūtine. Atsivedėjęs smogiau jam į pilvą - ranka iškart sustingo lyg atsitrenkusi į sieną. Kvatojantis beprotis sprigtelėjo man į kaktą. Kita ranka nutirpo kaip ir pirmoji, nebegalėjau užsimoti. Atšokau atgal ir spyriau iš visų jėgų. Jis lengvai blokavo viena ranka- po sekundės nebejutau dešinės kojos. Martinaitis atsiduso:
- Rankos atsigaus po poros valandų. Koją geriau amputuoti - iš jos jau jokios naudos. Su manim nepasimuši. Geriau šokčiok ant vienos kojos į ligoninę.
  Atsispyriau ir visu svoriu užgriuvau ant jo ir dantimis įsikabinau į nosį. Burnoje pajutau sūroką kraujo skonį. Užmiršai apsišarvuoti veidą, vaikeli? Smūgis į šoną nutraukė mano menką pergalę - skausmas uždengė viską raudonu rūku... Martinaitis suklykė:
- Emili, tu esi velnių priėdęs šunsnukis! Juk aš nenoriu Vainei nieko blogo. Jos laukia didis gyvenimas ir galia.
  Sunkiai pakilau ant vieno kelio ir nusispjoviau krauju:
- Aš taip pat sapnavau jį ir jis nori aukos. Ką tu paaukosi, pamišęs kalės vaike?
  Laimėjau šiek tiek laiko, Martinaitis sutriko. Staiga išgirdau dūžtantį stiklą. Po to viskas suskilo į tūkstančius vaivorykščių. Kažkur grojo milijonai orkestrų, iš vaivorykščių krito milžiniškos avietės... Kai pabudau, visus šiuos reginius pakeitė tamsa. Nejutau nė vieno savo kūno raumenėlio. Neužuodžiau nė menkiausio kvapo. Aš paralyžiuotas, blogiau - atjungtas nuo visų juslių. Netgi SR krito prieš Martinaitį...  Šitą siaubą pertraukė moteriškas balsas:
- Pone Valaiti, mes bandome jus grąžinti į normalią būseną. Jus kontūzijo - jums kliuvo specialaus ginklo smūgis, kuris skirtas Martinaičiui. Jeigu mane girdite, pajudinkite pirštą, sumirksėkit ar panašiai.
  Vyriškas balsas pertraukė šitą tiradą:
- Valaitis jau - ponas kepta daržovė. Martinaitis - taip pat.  Atnešk lavonmaišių.
  Aš gyvas, po galais! Mano tamsybėje mirktelėjo melsva švieselė. Sekiau ją ir  ji vis platėjo, kol pavirto liepsna. Liepsnoje trumpam įžvelgiau ramias gelsvas akis...
  Aš pabudau, kai mane jau grūdo į plastikinį maišą. Surikau iš visų plaučių.  Į mane išgąsdintas žvelgė pusamžis vyras kandžių suėstu rudu kostiumu. Moteris, vilkinti baltą kostiumėlį, išliko stebėtinai rami.  Giliai įkvėpęs sušnabždėjau:
- Kas jūs tokie?