Štai ir vėl pradėjau aš gyvenimėlį
Iš širdies išmetęs šimtą akmenėlių
Vėl akis praploviau girios šaltinėlyj
Vėl išgėriau vėjo vėl klausausi smėlio

Štai ir atsistojau kojomis į žemę
Rankomis į dangų akimis į kelią
O įspaustoj pėdoj gilės kamuolėlis
Tarp manęs ir žemės tartum kūdikėlis

Mažo vaiko norais lyg į pieno kvapą
Ąžuolėlio šaknys žemėn tiesia taką
O kai ateis laikas savo žingsnį žengsiu
Savo ąžuolėliui dangų atidengsiu

Ąžuolėli auk auk dangum pagirdyk
Žemę pamaitink žvaigždėmis sušildyk
Auk kaip mano svajos šimtą kartų skleidės
Auk ir negalvok kiek jau amžių baigės

Išeinu į tolius į beribį svietą
Gal ir savo širdžiai rasiu ramią vietą
O jei nesurasiu žengsiu kol ant kelių
Parklupdys dalužė ar prarasiu valią

O kai negalėsiu kai nebenorėsiu
Prisiglaust prie žemės kai dangaus nesieksiu
Vanagu parskriesiu su tavim suaugsiu
Su tavim į naktį su tavim į aušrą

Ąžuolėli auk auk dangum pagirdyk
Žemę pamaitink žvaigždėmis sušildyk
Surakinki dangų kai išgirsi žinią
Vėjų lopšyj girioms vėl sūnelis gimė.

Jį pasveikins paukščiai laumės glostys kūną
Kūnas šildys žemę žemė kurs jam rūmą
Apkabintam džiaugsmo krentant į liūdnumą
Oš žalia giria motinų daina.

---

Tu nesudrebėk neištvėręs vėtros
Gulk į ramią žemę tau yra jau vietos
Prie tavęs rymos jau kitas bernužėlis
O tarp jo ir žemės gilės kamuolėlis

Naujas ąžuolėlis