Iškalbingai tyli, surokavus metus man, gegute,
Gal matai, kaip vargstu su didėjančia laiko našta?
Nors randu priežasčių, ko turėčiau šiek tiek dar užtrukti,
Bet jaučiuosi riekė nuo būties reikalų atriekta,

Nes ilgai jaukinau pasalūnišką žvėrį vienatvės,
Išeikvojau aistras - šitai dienai jausmų netaupiau,
Aš bodžiuos smilkimu, nes turėjau jėgų nuolat degti.
Gal todėl nesvarstau, kuo turėčiau dabar pasikliaut.

Viskas buvo tiesa. Nereikėjo mainyt formą, spalvą,
Slėpt po kauke akis, pagal pinigą rinktis draugus.
Be sapnų užmiegu net ant trinkos padėjusi galvą -
Jeigu Dievas norės, leis ir sekantį rytą nubust.

Šimtą kartų vilkaus tartum rūbą šią spengiančią tylą,
Tiek pat kartų meldžiaus, kad išgirsčiau kukuojant tave.
Šitas kartas kitoks - į viršūnę sula nebekyla.
Aš per daug išdidi, kad maldaučiau agoniją tęst.

Sudrėkino akis išdavikiškai riedantis lašas -
Paskutinė žymė, kad esu pasmerkta, bet gyva.
Užkukuoki vaikams, nors tavęs jie dar nieko neprašo -
Nenorėčiau, kad jiems per anksti imtų spengti tyla.