Iš tikrųjų laiko nėra. Tiksliau, yra kažkas neapčiuopiamo, ką žmonės bando pasisavinti, pavadinti, suskaičiuoti ar apibūdinti, bet vis nesėkmingai. Geriausiu atveju galime tai daryti su savo buvimu, ar kitaip sakant – gyvenimu. Tad tai darau ir aš – skaičiuoju, vadinu, savinuosi ir bandau nepamiršti.

***

Tą kartą, kuomet bandžiau suvokti, kas vyksta aplinkui, man buvo vos ketveri. Prisiminimai migloti, tačiau tupi lyg įrėminti mano atmintyje. Buvo vasara, o mama išeidama pasivaikščioti su nauju savo draugu, paliko vos kelių mėnesių sesutę globoti man. Paguldė ją į plačią dvigulę lovą, nes pritaikytos mažam vaikui neturėjo, ir uždėjo marlę prie veiduko idant ramiai miegotų, neatsibustų.
- Matai, prižiūrėk, kad sesė neverktų, o aš greitai sugrįšiu, - tepasakė ji ir užrakino duris.

Kuomet išgirdau rakto suktelėjimą, viduje pajaučiau kažkokį virpėjimą. Iš pradžių pasidarė nejauku, vienatvė ir atsakomybė tuomet dar nebuvo suprantami dalykai. Atsisėdau ant lovos krašto, kur tyliai alsavo mažas ir bejėgis kūnelis. Viena kojytė buvo išlindusi iš už antklodės, tad pabandžiau apkloti, nors judesiai buvo nerangūs. Mažoji pasimuistė, sukrebždėjo, pamosikavo rankutėmis ir vėl nurimo. Nežinojau, ką daryti toliau, tad tiesiog priguliau prie jos ir stebėjau kiekvieną judesį. Antklodė pakildavo aukštyn, po to vėl nusileisdavo, o sesutės veidukas buvo šviesus ir skaistus tik tamsios ir riestos blakstienos išryškino jo bruožus. Visi sakė, kad ji panašii į mane, o aš nesuprasdamas raukydavau antakius ir sakydavau, jog esu stipresnis ir ne toks mažas.

Praėjo šiek tiek laiko ir nepajutau, kaip pats užmigau. Saulė maloniai šildė, o ritmingas mažosios Miglės kvėpavimas dar labiau ramino. Nepamenu, ką tuomet sapnavau, bet prabudau išpiltas prakaito ir išsigandęs. Greitai atsisėdau, pasižiūrėjau į sesutę – o ji gulėjo ir tylutėliai stebėjo kambarį. Pasižiūrėjau pro langą, kadangi laikrodžio ir valandų skaičiuoti nemokėjau, o lauke buvo dar šviesu, tačiau saulė buvo jau pusiau nusiritusi už daugiabučių. Stryktelėjau nuo lovos ir nubėgau pažiūrėti, ar mama jau sugrįžo. Nulėkiau į virtuvę, tačiau jos ten nebuvo, stūgsojo tik kalnas neplautų indų ir daugybė butelių, besimėtančių po stalu. Nuėjau į kitą kambarį, bet ir jis buvo tuščias. Gerklėje pajaučiau tą gumulą, kurį vadiname grauduliu. Nukrito kelios ašaros, bet nusivalęs jas nuėjau pas Miglutę. Mažylė žaidė su marle ir šypsojosi lyg nieko nebūtų įvykę. Pažiūrėjau dar kelias minutes ir nuėjau prie lango. Užsiropščiau ant fotelio ir atsisėdau ant palangės.

Kitoje lango pusėje pamačiau viską lyg kitame pasaulyje. Basi ir išsišiepę vaikai lakstė po saulės raudonyje skęstančią pievą, čiuožinėjo nuo čiuožyklos, suposi, statė smėlio garažus. Mergaitės šokinėjo per virvutę ir žaidė klases. Tuo metu man rodėsi, kad esu vienintelis, kuris nesimėgauja gražia pavakare ir yra nereikalingas. Sėdėjau ant palangės, prispaudęs nosį prie stiklo, ir laukiau, kuomet sugrįš mama. Tačiau saulė vis leidosi, vaikai skirstėsi, o ji vis negrįžo.

Miglutė pradėjo verkti, tačiau aš nežinojau, ką daryti. Bandžiau įduoti čiulptuką, kurį ji godžiai įsiurbdavo, tačiau vėl greitai išspjaudavo ir pradėdavo klykti. Paimti į rankas nedrįsau, per daug maža ir gležna ji buvo. Tuomet supratau, jog mažylė tikiausiai nori valgyti. Nubėgau į virtuvę ir, pravėręs šaldytuvo duris, radau jos buteliuką su pienu. Stvėriau jį ir, bėgdamas į kambarį, suklupau.

Nusibalnojau kelius, susitrenkiau galvą, o buteliukas nuriedėjo grindimis it besisukantis vilkelis. Kad ir kaip skaudėjo ir ašaros kaupėsi, atsikėliau nuo grindų, kurios buvo neplautos jau gerą mėnesį, ir, paėmęs buteliuką, nuėjau prie sesutės. Įdaviau jai pieną, tačiau nežinojau, jog jis buvo per šaltas. Mergaitė pradėjo dar labiau klykti. Atsiguliau šalia jos ir pradėjau kūkčioti.

Po kiek laiko sesutė nurimo ir užmigo išsikankinusi, o man baimė vis labiau spaudė krūtinę. Buvo jau visai tamsu. Uždegiau visas šviesas bute ir vėl atsisėdau ant palagės. Kiekvienas pamatytas šešėlis buvo nauja viltis ir kartu nusivylimas. Taip prasėdėjau nežinia kiek laiko, kol užmigau taip, kaip sėdėjau.

Prabudau nuo durų trenksmo ir, pamiršęs, jog sėdžiu ant palangės, šoktelėjau taip, kad nukritau ir stirpiai trenkiausi į fotelio raktūrį. Pradėjau garsiai verkti ir tuo pačiu pažadinau sesutę. Girdėjau, kaip pro duris mama įeina ir garsiai kalbasi su kažkuo, tačiau neatrodė, jog ji atkreipė dėmesį į mano ar sesers verksmą. Atsikėliau nuo girndų ir ašarotu veidu nutykinau pasižiūrėti, ar ten tikrai mama. Kai atsidūriau tarpdury, ji netikėtai šūktelėjo:
- Ko tu po velnių nemiegi?! Parazitas mažas, net sesers nesugebi prižiūrėt, rėkia visa gerkle! Ką kaimynai pagalvos? Kad aš netikusi motina? Tuoj aš tau...- ji, vos pastovėdama ant kojų, nusiėmė batus ir svyruodama ėjo link manęs. Tuomet užsimojo ir trenkė tiesiai per skruostą. Jaučiau, kaip jis dega. Nubėgau į kitą kambarį ir, pasislėpęs už spintelės, girdėjau, kaip ji rėkia ant Miglutės.
- O tu ko čia klyki? Trūksta ko nors? Prakeikti benkartai, gyvenimą tik trumpinat.

Ji dar ilgai kivirčijosi su nieko nesuprantančiu, bejėgiu kūdykiu, o aš tūnojau už spintelės ir kūkčiojau, bijodamas iškišti nosį. Kuomet triukšmas aprimo, išlindau ir nuėjau į kambarį, kur buvo sesutė. Mama gulėjo ant žemės nenusirengusi ir išpurstusiu veidu, o sesutė blaškėsi, mosikuodama rankutėmis. Supratau, jog jei nepaimsiu jos ir nenunešiu į kitą kambarį, gali kas nors blogo nutikti, juk mama visiškai apsvaigusi ir nesupranta, ką daranti. Tad lygiai apėjau ją ir užlipęs ant lovos bandžiau paimti sesutę.
- Tu nebijok, as svelniai. Tuoj nunesiu tave į kitą kambajį.
Mažylė lyg suprasdama pažiūrėjo į mane ir nusišypsojo. Aš paėmiau ją ir, stipriai prispaudęs prie krūtinės, nunešiau į kitą kambarį. Paguldžiau ant sofos ir atnešiau kelis savo megztinius, kad galėčiau ją apkloti. Tuomet paėmiau buteliuką su pienu, kuris jau buvo sušilęs, ir pamaitinau. Miglutė greitai užmigo, o aš sėdėjau greta jos ir glosčiau švelnius plukučius, kol silpnumas ir mieguistumas apglėbė savo rūpestingomis antklodėmis, ir užmigau.