Buvo laikai, kai naktimis                                      
skaičiuodavai šešėlius,
kada į išskobtą paryčiais valtį
susodindavai draugus
ir plaukdavai be krypties.
Nesvarbu kur, nesvarbu su kuo,
Juk vis tiek savo pasieksi...
Kelias liko tas pats,
Tik matuoji jį dvigubai
Trumpesniais žingsniais,
Perpus mažesniais norais,
Su gilesnėmis įdubomis.
Ir kasdien prisimeni:
Jūra ligi kelių būna
Tik niekada jos neregėjusiam
Ir vaikštančiam aplinkkeliais,                                          
Mėtant spalvotas žieveles
Ir kalbant burtažodį.
Ji atsiveria sausuma į kitą krantą
Tik vieną kartą.