septyni užrakinti pavasariai
verkia rūdimis varstomos durys
ne vanduo čia teka kraujagyslėm
tiktai ilgesio mintys sūrios

lyg sutept savimi bijodamos
basos kojos paliečia žemę
akys kala baltai dygsniuodamos
langines – vis pro šalį pro šalį...

tyliai kalbina obelys sodo
žilą kasą ruošdamos vaisiams
sėsk po mano skraiste nesibodus
glosto galvą bėgantys vėjai