Suplyšo dangaus vėjainės, šiandien suplyšo.
Jaučiuosi stovįs ant pasaulio pakraščio,
Laikydamas neįmatomą kuolą, merkiamas vėjo.

Už nugaros — nuogos uolų kupros,
Fronte — beribio vandens stalas.
Viršuje vandenpaukščiai krenta aukštyn.

O aš sutinku apglėbdamas dosnųjį vėją...