Nepasibaigiančios dulksnos
Nakty įšalę žingsniai.
Toks paprastas, apnuogintas žmogus.
Beteisį ir bevalį apsiginti
Sustingdo jį pavasario lietus.

Ir eižėjančius vasaros kraštus
Supjausto ledas.
Kraujuoja vaisium žiedo pabaiga.
Praeina dienos, mėnesiai, miražai...
Skaičiuoja pirštų virpesius naktim
Sena klaida.

Ir trūkinėja gyslos senstančio pasaulio...
Ar dar ką nors bejėgė žemė pagimdys?
Jos Dievo šukės delnuose išspaudžia kraują –
Senutė elgeta vis tiek bandys surinkt.
Šį paskutinį sekretą su savimi guldys į kapą –
O gal pavasarį anūkas pamatys?