Juk pavasaris — mūsų vaikystė,
ir gražiausi vaikystės žiedai.
Ji trumpa, kai mintim tu sugrįžti
iš rudens, kai jau žilsta plaukai...

O tos gėlės, tas jų aromatas
nenumaldomai lanko tave,
ir taip gera, svaigsti jo verpetuos
lyg gražiausių svajonių sapne...

Bet, deja, pasibeldžia jau rytas,
ir į darbą reiks bėgti anksti.
Kaip norėtum tą sapną stabdyti,
pasidžiaugt kuo ilgiau, ką turi!

2012 m. balandis, Vilnius