Man baugu, kai griausmas lydi žaibą,
Kai lietus, užuot danguj kabojęs,
Tūkstančiais lašų į žemę smeigia
Ir per naktį kristi nenustoja.

Virkdo lango stiklą ašarėlės,
O širdis sustingsta, kai įširdęs
Trinkteli anapus šuoras vėjo,
Kurs atrodė jau nulėkęs ir pradingęs.

Ir nakties tamsa kaskart nuščiūva
Nutvieksta lyg foto blykstės žaibo,
Slepiasi ir lenda, kur pakliuvo,
Nes dangus negailestingai žnaibo.

Ką padovanos ryte likimas,
Muziką lietaus ar saulės giedrą?
Tačiau sapnas tyliai nuskandina
Į nakties papiltą saldų miegą.