Perkūnas debesį dulkino.
Lijo. Niekas nenorėjo mirti.
Šitaip ilgėjausi senojo kino,
Tėvų skausmą bandžiau patirti.

Taip norėjau į filmą panirti,
Tauriam katarsy nuskęsti.
Todėl uosčiau karą ir mirtį,
Neleidau istorijai gesti.

Raudona Saulė. Pavakarys.
Ilgos lig miško vagos runkelių.
Iš karo grįžta bekojis karys,
Eina kruvinu vieškeliu.

Vėliau giedra. Jie nori gyventi.
Iš palėpių į šviesą lenda.
Tėvai nespėjo laimingai pasenti,
Nes pramigau hepi-endą.