11

Kelionė taksi užtruko ilgiau nei tikėjausi. Nors  balandis jau artėjo prie pabaigos, pavasaris pasveikino smagia pūga. Sniegas dribo lyg iš kiauro maišo paversdamas pasaulį baltu košmaru, kurį pagyvindavo taksisto keiksmai. Taksistas keikė viską: sniegą, metrologus, valdžią, savo darbą, vasarines padangas... Keisčiausia, kad įsiklausius į šią tiradą galėjai išgirsti savotišką rimą.  Kikendamas pritariamai linksėjau galva į taksisto poeziją. Vairuotojas dar paburbėjo apie girtus psichus, kuriuos visada tenka vežioti jam, bet pagaliau nutilo. Man pasidarė truputį gėda: empatas neturėtų šaipytis iš kitų nelaimių. Man nespėjus nieko pasakyti taksi sustojo. Kaltokai šyptelėjęs įbrukau taksistui dvidešimtinę arbatpinigių. Jis tik kreivai pašnairavo ir nušvilpė savo keliais. Geri norai lieka nesuprasti - ir nieko čia nepadarysi. Julijos kieme kažkas nepatingėjo pastatyti sniego senio su tuščiu šampano buteliu rankoje. Gaila, kad rytoj sniegas bus jau ištirpęs. Švilpaudamas įlipau į Julijos liftą. Dvokas atrodė daug silpnesnis nei anksčiau. Dar neišlipęs iš lifto išgirdau Julijos balsą:
- Vaine, tikrai neverta širsti - čia tik žaidimas, kažkas turi pralaimėti.
  Jau įsivaizduodamas kuo tokia situacija gali baigtis, puoliau karštligiškai belsti į duris. Vainė atidarė duris: iš jos rausvų skruostų ir piktoko žvilgsnio galėjau padaryti dvi išvadas. Dukrelė išlenkė taurelę arba „liepsnojo“ iš pykčio. Nė vienas variantas man nepatiko. Vainė suburbėjo:
- Ta sena ragana apgaudinėja mane kaip  amnezija sergantį žmogų viešnamyje. Pralošiau jau 32 kartus žaidime kauliukais. Nebeturiu kantrybės: greitai pradėsiu skaldyti antausius, todėl einu pas draugę.
- Vaine, nereikia taip grubiai.Ko tu tokia raudona? Ar gėrei?
- Deja, Rašytojų namuose buvo akcija - perki jauno rašytojo šedevrą, o jie prideda šampano butelį... Neliko kitos išeities kaip jį išgerti. Susitiksim ryte namie. Ate.
  Vainė išėjo nepasidomėjusi net tokiomis smulkmenomis kaip darbas ar mano veikla. Kartais tiesiog gera būti jaunam ir ant visko spjauti. Julija šypsojosi lyg senas katinas prieš saulutę. Na ir kodėl jai būtina apgaudinėti? Ką gi ji laimėjo? Julija liūdnai šyptelėjo:
- Emili, nesmerk manęs. Man tiesiog reikėjo pajusti tą pranašumą, žinoti, kad vis dar esu suktesnė nei skandinavų Lokis. Be to, esu tik mergina, bandanti pabėgti iš nuosavo pragaro ir lyg šventąją relikviją rankose gniaužianti devynerių metų „ švaraus gyvenimo žetoną“. Patikėk, tai nekoks jausmas.
- Julija, aš neturiu nei jėgų, nei nuotaikos aiškintis  tavo praeities nuodėmių. Man nusispjaut, jeigu tu mane ir apmovei mūsų dvikovoje. Mano patarimas paprastas -neerzink Vainės, nes iš Lokio pavirsi vienaakiu Odinu. Įniršusi Vainė baisesnė už sužeistą panterą. Mano gyvenimas irgi sumautas, bet tikėtis paguodos neverta. Geriau nerkime į kitą prisiminimą.
- Nori būti profesionalu? Tebūnie taip, nors galėčiau prisiekti, kad žvelgei į mane godžiai ir būtum mielai davęs man paguodos ant mano nutrintos sofos... Tavo valia - raudonas 5152...
  Akyse aptemo greičiau nei spėjau suregzti atsakymą. Atsibudau jaukiai apstatytame bute, senas radijas kriokė romantišką baladę apie vienatvę ir tą vieną žmogų, kuris viską pakeitė. Iki apsivėmimo tinkama dainelė. Tik negalėjau įsivaizduoti,kad didysis O\'Sulivanas, gyventų tokiame bute ir klausytų tokios muzikos. Sienas ramstantys airiško alaus buteliai ir jaukiai šviečiantis nešiojamo kompiuterio ekranas būtų arčiau tiesos. Patraukiau ieškoti atsiminimo savininkės: rožinės žvakės nepaliko abejonių, kad šitas atsiminimas moteriškas. Buto savininkę radau vonioje - ji abejodama vertino save veidrodyje ir vis juokingai papūsdavo lūpas pagražintas tamsiai žaliu lūpdažiu.  Na ir kuo ji tokia svarbi? Moteris burbėdama pasikniso papuošalų dėžutėje ir galiausiai užsidėjo grandinėlę su auksiniu trilapiu dobilu inkrustuotu smaragdais. Mergina šyptelėjusi iškėlė abu nykščius į orą ir skubiai pagriebusi krioklėje gulintį rankinuką išlėkė iš buto net neuždariusi durų. Ji skubiai leidosi įvijais laiptais, o aš, spjovęs į tokias smulkmenas, nušokau žemyn. Savo didžiai nuostabai atsidūriau airiškame bare - iš visų pusių linksmai švytėjo neoniniai dobilai. Net pavydu: šiais laikais virš baro jau nepagyvensi... Mergina lėtai žingsniavo ir savo smaragdo žalumo akimis vertino žmones prie staliukų. Per visą barą nuskardėjo O\'Sulivano balsas:
- Taip, brolau, aš alų be galo myliu, bet iki mano skrydžio dar daug laiko. Norėtųsi kažko solidesnio... Va, sumaišyk man didelę taurę „Titaniko“ ir negailėk ugninio vandens,o energetinio gėrimo tik dėl skonio. Nors ko aš tave mokau,- žinai geriau nei aš kaip nuskęsti stiklinėje.
  Barmenas kikendamas pradėjo maišyti šį pavojingą gėrimą, o žaliaakė patraukė tiesiai link baro, kur ,matyt, ne pirmą valandą šventė O\'Sulivanas. Mergina žaismingai nužvelgė O\'Sulivaną ir nusikvatojo:
- Šeinai, man taurę to paties, negi leisiu linksmam vyrukui nuskęsti be kompanijos ir be dainų, tik reiktų perspėti - geriant su manim gali užmiršti, kur norėjai skristi.
- Na ir velniop, turiu auksinį bilietą - vietų lėktuve man atsiras visada. Beje. aš vienintelis ir nepakartojamas Džeimsas O\'Sulivanas. O kuo gi tu vardu, mano žavusis smaragde?
- Fiona Brennan, aukseli. Papasakok, kuo gi toks ypatingas...
  Pokalbis sukosi apie velniažin ką. O\'Sulivanas gyrėsi savo pasiekimais ir rasdavo vis naujų meilių žodelių smaragdinei Fionai. Ta atsilygindavo tuo pačiu, barmenas kikeno kaip prisuktas ir aš visiškai nebesupratau, kodėl SR išrinko šitą prisiminimą.  Tuo metu, kai jau norėjau nusiplėšti virtualias ausis, pokalbis pajudėjo iš mirties taško:
- Taip, aš studijuoju Nano inžineriją. Nors dabar nano robotai lopo sulaužytus ir prijunginėja prarastas galūnes, jų potencialas yra žymiai didesnis. Vakar mažieji robotai atliko smegenų operaciją. Pacientas sirgo Toreto sindromu, bet dabar jis gali gyventi normalų gyvenimą. Jokių priepuolių ir nevaldomų keiksmų. Patikėk, aukseli, čia tik pradžia ir aš būsiu nano bangos viršūnėje.
  O\'Sulivanas atsiduso ir liūdnai nužvelgė savo gėrimą:
- Aš galiu džiaugtis, kad jau įmanoma prijungti prarastas galūnes. Anksčiau būčiau galėjęs vaikščioti su dešinės rankos protezu, o jokia graži mergina nešnekėtų su vienarankiu invalidu. Deja, mačiau tokių pacientų, kuriems tavo robotukai nepadės. Palatos pilnos pacientų, pasimetusių savo galvoj, tad smegenų operacija nėra panacėja.
- Ach aukseli, tau jie tikrai rūpi. Bet aš manau, kad su laiku atsiras nano robotų, galinčių padėti ir jiems. Beje, kaip susižeidei ranką?
- Negadinkime vakaro, tai tikrai bjauri istorija. Bet tavo žodis į Dievo ausį, nors sunku įsivaizduoti,kad nano technologijos galėtų padėti, kai problema nėra organinės kilmės...
  Norėjosi rėkti - mergina nutriušusiame bare davė pirmą kibirkštį SR idėjai. Deja, ji niekam nežinoma kaip SR motina. Ji niekada neprisidėjo prie prototipo kūrybos. O gal prisidėjo, bet susipyko su O\'Sulivanu ? Klausimai ir spekuliacijos liejosi per kraštus. Deja, du žmonės bare dar nesuvokė šito pokalbio reikšmės. Viskas vėl perėjo prie aukselių ir smaragdų ir už penkių minučių saldusis Džimio liežuvis atsidūrė Fionos burnoje. Du girti gašlūs idiotai pakeitė pasaulį - būtent taip ir parašysim knygos anotacijoje. Fiona jau tempė savo aukselį link laiptų,o aš galėjau tik stebėtis, kad jie dar paeina. Keikdamasis nusekiau paskui: Fiona jau spėjo nusimesti suknelę, o Džimis nusiplėšė marškinius paberdamas krūvą sagų. Šito jau per daug - aš visai nenoriu pamatyti svarbiausio žmogaus šiuolaikinėje istorijoje be kelnių... Viskas aptemo, SR įgavo pašaipias gaideles:
- Jums nemalonus tokių dviejų svarbių žmonių meilės aktas? O\'Sulivanas leido naudoti visą medžiagą be iškarpymų. Man asmeniškai buvo visai įdomu stebėti, žinoma ,vertinant iš mokslinės pusės. Alkoholis visai nepakenkė jo sugebėjimams lovoje, kas prieštarauja kai kurioms teorijoms.
- Žinai, kaip gyvybės forma neturinti nei lyties, nei kūno, esi gana ištvirkus ir sergi sunkia vojerizmo forma. Ar šitam atsiminime bus kas nors įdomesnio už nuogą O\'Sulivaną?
- Aš žiūriu į save kaip į vyriškos giminės atstovą, todėl stebiu gyvenimą vyriškomis akimis. Stebėjimas - visa mano gyvenimo prasmė, tad manau,jog atleistina turėti lengvą polinkį į vojerizmą. Sutrumpinant atsiminimą pasakysiu,kad nieko svarbaus neįvyks: jie mylėsis, kalbės, rūkys kanapes. Na, o vėliau, po Fionos atostogų O\'Sulivanas pradės studijuoti Nano inžineriją. Tikrai nenorit peržiūrėti visko?
  Prunkštelėjęs papurčiau galvą. Va tau ir didysis išradėjas su originalia idėja... Atsibudau ant grindų, nebežinodamas, ką galvoti apie SR tėvą. Julija vis dar gulėjo ant sofos, matyt ,nusprendusi peržiūrėti neiškarpytą versiją. Juk tu nepavogei pasaulį pakeisiančios idėjos, Džimi? Daug gerų idėjų gimė baruose - svarbiausia juk ne kas ką leptelėjo, o kas viską pavertė realybe. Tik ar pasaulis pasirengęs šiai tiesai?