įkvėpti aromato
iš kaštoninių,
banguotų,
nepaklusnių plaukų,
„tas pats — aš čia“,
ir tyliai sukuždėti:
„dar tavimi tikiu“,
ir lūpos tos
vienintelės,
kurių nepamirštu,
paliesti jas,
nenusidėti,
bet nesijaust laisvu

laikyti glėbyje
neramų,
trapų
ir laikiną pasaulį,
likimui padėkoti,
bet pasijuokti iš savęs,
nes ta euforija —
apgaulė

laimė,
kai akys žiūri ta pačia linkme,
o čia —
ji stebi jį,
o jis nedrąsiai liečia ją,
net nekvepia jausmais — deja,
nėra taisyklių,
aplink tyla,
tai tik nevaikiški
paklydėlių
žaidimai naktyje