Tiesa alsuoja man į veidą.
Aš ją žinojau, žinojau... Aš
Niekam pasakyti jos neleidau,
Nors viskas buvo aišku, bet

Aš nenorėjau apie tai galvoti,
Nors kasnakt tą tiesą sutinku —
Tarsi sėdėčiau už pajuodusių grotų —
Kai ji nebuvo ištarta garsiai, nebuvo sunku.

Aš kaskart ją matydavau žvelgiant,
Kai veidrody pažiūrėdavau sau į akis.
Matydavau, kaip visos jos gelmės
Tampa aiškesnės nei tamsiausia naktis.

Bet kažkodėl tiesa labiau žeidžia,
Kai kas nors į akis pasako ją.
Gal todėl žmonės jos neišleidžia,
Maskuoja po mandagių žodžių migla?