Supyliau savo laiką į molio ąsotį, kad galėčiau vėl atsigerti vaikystės,
kvepiančios ką tik pamelžtu pienu, nusigriebti saldžių jaunystės polėkių ir troškimų,
dar kartą pajusti parūgusių svajonių skonį...

Iš to, kas liks, suspausiu brandų sūrį ateičiai užtikrinti.
Ąsotis — iš rankų, pokšt...
Šukės laimę neša!