Ankstyvas stirnų takas.
Ir tavo laiškas. Trumpas.
Ant raktažolės
švytinčio žiedo —
pažiūrėki — auksinis raktelis.

Eisiu, eisiu pramintu taku,
kol dar rytas,
kol karoliai rasos nenukritę,
kol į širdį lašeliais įkritęs
liepsnos ilgesys.

Eisiu stirnų taku
atsigerti šaltinių versmėj
mūsų meilės dienų atminties,
nežemišką laiką paliest
ant raktažolės švytinčio žiedo,

kad patikėčiau:
mūsų dienos — nemiršta,
mūsų naktys — nemiršta,
jos nueina stirnų taku
iki pat atminties.