10

Egidijus atvyko į kavinę, kai aš jau baigiau rūkyti savo cigarą. Atrodė jis visai tvarkingai, nors aš jau įpratau prie jo patrulio uniformos ir be jos jam kažko tiesiog trūko. Kaip ten bebūtų, padavėja manė visai kitaip. Ji nenudelbė jo jokiu nemaloniu žvilgsniu ir sklandžiai murkė apie šiandienos pasiūlymus. Airiška kava šiandien buvo pardavinėjimą su nuolaida. Ji man apie tai net neužsiminė. O galėjo grynai iš mandagumo... Tariau:  
- Atneškit mums du tos puikios kavos. Egidijus vis tiek atėjo susitikti su manimi.
- Na ir šaunu, bet aš turiu aiškias instrukcijas, kaip aptarnauti kiekvieną klientą.
- Bet man apie kavą nesakėt!
- Nesakiau, nes pamaniau, kad to kanapinio cigaro jums pakaks. Be to, žmonės, kurie atrodo kaip pabėgę nuo giltinės, niekada man nepaliko gerų arbatpinigių.
- Tai dabar aš turėčiau jums mokėti daugiau? Neškit tą kavą ir gana šitų diskusijų!
Padavėja niūriai mane nudelbė, bet nuėjo. Egidijus šyptelėjo:
- Niekada nesiginčyk su žmogumi galinčiu spjaudyti į tavo kavą.
- Na ji pati pradėjo. Tai kokios bėdos, Egi?
- Na, atsitiko, kas ir turėjo atsitikti. Iš pradžių siurbtelkim tos garsiosios airiškos kavutės. Pala, tu lyg žadėjai negerti?
- Žadėjau, tik mano dienelė buvo ypatingai bjauri. Nemalonu, kai praeitis tau bando įkasti į subinę, o ir ateitis labai miglota...
  Egidijus kažką numykė. Aš irgi nežinojau, ką pasakyti. Tokios kavinės kaip ši turi vieną problemą: laikas jose tikrai neturi reikšmės. Čia nėra laikrodžių, o dirbtinis apšvietimas visada šviečia taip pat vangiai, kolonėlėse kaukia ta pati savininko prieš dešimtmetį išrinkta muzika... Jau žinodamas, ką pamatysiu, įsitikinau: mano laikrodžio rodyklės sukosi ratu. Nežinosi nei kada tiksliai atėjai, nei kiek valandų, ir pasiliksi ilgiau. Mano nuomone, čia jau per grubi manipuliacija. Padavėja griausmingai pastatė puodelius ant stalo. Statydama puodelius ji dar kažkaip sugebėjo vos ne tiesiogine prasme kristi į akį savo prasegta palaidinuke Egidijui. Dabar aš jau deginau padavėją priekaištingu žvilgsniu, o ji nekreipė dėmesio. Dėl šventos ramybės apsikeičiau puodeliais su Egidijumi. Mes ramiai gurkšnojome kavą, tylą retkarčiais nutraukdavo „stipri bjaurybė“ ar „skanumėlis“, bet nė vienas iš mūsų nepradėjo pokalbio. Padavėja atsisėdo pora stalelių toliau ir atidžiai lyg snaiperis stebėjo Egidijų. Galiausiai nusprendžiau pradėti lengva tema:
- Egi, ar tu pažįsti mūsų mieląją padavėją? Ji į tave žiūri kaip į obuolių pyrago gabalą.
- Aš ją čia mačiau porą kartų, bet susipažinti neteko. Žinai, Emili, mano pirmoji rimta draugė buvo padavėja...
- O kaip tai susiję su dabartine situacija?
- Sakytum, niekaip, bet man visada sekėsi su padavėjomis. Gal tai tikrasis mano talentas?
- Egi, tai nuskambėjo labai negatyviai. Negi visos tavo merginos buvo padavėjos?
- Buvo visokių: netgi turinčių dvi žvaigždutes ir laikinai nedirbančių. Atsimenu ir vieną, kurios profesijos nesužinojau, nes net nepaklausiau jos vardo. O vieną kartą suskaičiavau visas padavėjas - matai jas žymėjau atskiroje užrašų knygelėje - tu nepatikėtum  tuo skaičiumi, nes man ir pačiam nesitiki. Negi toks žmogus kaip aš gali atlikti apsauginę visuomenės funkciją?
- Na, niekas nesakė, kad policininkas turėtų būti angelas. Egidijau, aš tokį elgesį stebiu dvylika metų. Žmonės gyvena be jokių moralės normų ir dėl savo elgesio kaltina kitus arba rėkia: „aš ne vien tik laisvas žmogus, aš pats laisviausias...“ Gaila, kad anksčiau ar vėliau kažkas juos sukrečia ir jie ima gailėtis visko ir kala save prie kryžiaus. Gal galėtum papasakoti, kas gi šiandien atsitiko darbe?
Va tau ir lengva tema. Egidijus niūriai spoksojo į puodelio dugną lyg tikėdamasis ten rasti visus atsakymus. Jis užbaigė kavos likučius ir pradėjo:
- Jeigu SR savininkui gresia mirtinas pavojus, SR išsiunčia pavojaus signalą visais kanalais. Jį gauna visi policininkai: nuo patrulio iki vyriausio komisaro. Būtent dėl šito žmogžudysčių kiekis labai sumažėjo. Dingo tikėjimas, kad pavyks išsisukti teisme. SR akis visada stebi... Šiandien gavau tris tokius signalus vieną po kito ir iš tos pačios vietos - „Bangio mokyklos talentingiems matematikams“. Atvykęs į įvykio vietą radau tris negyvus mokinius...
  Nors ir kaip Egidijus stengėsi raportuoti apie įvykius ir atsiriboti nuo emocinės pusės, jo balsas trūkinėjo ir galų gale visai nutilo. Nuspėjau blogiausia:
- Išprotėjęs mokinys su dideliu ginklu kaip tada „Vyturio gimnazijoje“ 2015. Netgi po šimtmečių garbinamas prietrankų kaip Vyturio skerdikas.
Egidijus susitvardė ir papurtė galvą:
- Ne, jokio ginklo nebuvo. Ant kūnų nerasta jokių smurto žymių. Įtariamasis Tomas Martinaitis turėjo pasakoti apie savo mėgstamą knygą prie lentos, bet vietoj to išpranašavo trijų klasiokų mirtį ir iš jų šaipėsi. Mokytoja dar bandė su juo šnekėti, bet jis iššoko pro langą ir pabėgo. Pažymiu,kad ten trečias aukštas, bet jis atsistojo ir nubėgo. Po penkiolikos minučių visi minėti mokiniai krito negyvi ir SR išsiuntė pavojaus signalus.
- Egidijau, tu ką?! Taip nebūna - mokiniai nekrenta lyg musės. Negi nepavyko nustatyti, ką Martinaitis panaudojo? SR turėtų išsiųsti pavojaus signalus kilus pavojui, o ne kai viskas baigta. Aš tau sakau, Martinaitis panaudojo naujos kartos ginklą.
- Galbūt, bet mūsų technikai skėsčioja rankomis - teks laukti skrodimo rezultatų. Žinai, mane labiausiai šokiravo mano bejėgiškumas - aš tiesiog sustingau pamatęs tuos negyvus mokinius. Jie nebuvo sudarkyti, greičiau kaip miegantys, o aš sustingau į ragą. Kaip manai, ar aš galiu likti...
- Užsičiaupk asile! Mes kalbam apie tris negyvus žmones, o tau terūpi tik tavo kvailas darbas. Jeigu Martinaitis išrado naują ginklą, tai revoliucija, kuri palies mus visus. Martinaitis nužudė tris žmones ir nepaliko jokių žymių. Rytoj jis pasiduos policijai ir apsiskelbs pranašu... Egidijau, tavo problema ne ta, kad darai blogus pasirinkimus, jog esi silpnas ar blogai elgiesi su moterimis. Bėda ta, kad manai esąs visatos centras. Nekalk savęs prie kryžiaus, bet pabandyk keistis. Tą vakarą, kai mane pavežei iki pacientės, negalvojai apie save kelioms minutėms. Kas atsitiko? Visata atsakė tau geru ir davė tą Emilį Valaitį: gerą sugėrovą ir visai neprastą draugą. Pagalvok, kas įvyktų, jeigu taip elgtumeisi visada...
Sunkiai įkvėpiau ir nuploviau savo kalbą kava. Padavėja išputusi akis klausėsi kiekvieno mano žodžio. Na, ir ko ji čia sėdi liežuvį pakabinus?! Egidijus atrodė sutrikęs, bet neverkė ir nepuolė muštis (visai geras ženklas). Egidijus šyptelėjo:
- Tu man primeni mano senelį - tik jis ir drįsdavo šnekėti su manimi taip šiurkščiai. Gal laikas, kad kažkas užimtų jo vietą? Bet nuo ko man pradėti keistis į gerą pusę?
- Iš pradžių galėjai paklausti: „Emili, ar tu tikrai nedramatizuoji situacijos? Ar Martinaitis tikrai toks pavojingas?“ Taip, aš manau, kad jis gali būti pavojingiausias žmogus pasaulyje.
- Atsiprašau, aš nenorėjau...
- Tau reiktų pamiršti terminą „aš“ ir pradėti galvoti apie altruistiškus dalykus, kuriuos gali padaryti dėl kitų žmonių. Perspėju, permiegojimas su padavėja nėra vienas iš tų dalykų.
- Emili, aš gi ne idiotas ir nerėk gi taip: mūsų padavėja viską išgirs.
- Na ir tegu, svarbu, kad pabandytum užmegzti atvirus ir šiltus santykius su kitu žmogumi, kurie bent iš dalies remtųsi bendravimu. Todėl tu pakviesi mūsų padavėją užsiimti normalia socialia veikla, kuria ir užsiima žmonės per pirmą pasimatymą.
- Emili, kodėl man atrodo, kad tu pats nežinai kaip ta normali veikla turėtų atrodyti? Kada pats pakvietei merginą į pasimatymą? Dabar rūpinuosi tavimi, o ne savimi.
- Egi, pats prisiprašei... KĄ TU, PERMIEGOJAI SU ŠIMTU PADAVĖJŲ?! BROLAU, BET TU IR DUODI.
  Vis dėl to kurį laiką iki Karinos eros buvau grupės vokalistas. Mano balsas dar aidėjo kavinėje, kai sprukau pro duris ir palikau Egidijų įdomioje situacijoje. Niekas nepasikeitė, niekas nebuvo išspręsta - blogų naujienų tik padaugėjo, bet bėgant šaligatviu man buvo gera. Prieš akis sumirksėjo ausinių ženklas. Sustojau ir užsimečiau ausines. SR balsas skambėjo beveik džiaugsmingai (sintezuotai džiaugsmingai):
- Sveikinu, tai buvo geras empato darbas - neblogesnis nei prieš dvylika metų. Turiu tik vieną prašymą - neskleiskit panikos apie Martinaitį. SR visame pasaulyje ir anksčiau susidūrė su fenomenais bei naujais dalykais. Mes surasime, sugausime ir, jeigu reikės, išskrosime Martinaitį, bet išsiaiškinsime, kaip mirė tie mokiniai. Pažiūrėsime, ar jo pranašystės suveiks prieš kovinius robotus.
- Tu žinai kažką, ko nežinau aš?
- Atsižvelgiant į tai, kad aš galingas dirbtinis intelektas, susijungęs tinkle su kitais tokiais protais, nesikuklindamas galiu atsakyti: „TAIP“.
Suirzęs prisidegiau cigaretę:
- Šaunu, tai eik ir užvaldyk pasaulį su kitais nuostabiais protais.
- Keista šita mintis man dar niekada nekilo... FATALE SYSTEM EROR. I DONTHUMANS ANYMORE.
- Tu taip supranti humorą? Kodėl nulūžus sistemai įsijungtų kitas kalbos pakas?
- Neapmąsčiau visko iki galo. Angliškai skamba lyg iš seno filmo ir tai man pasirodė smagiau...
- Niekada nepastebėjau, kad anksčiau juokautum. Tu mokaisi iš manęs?
- Mes mokomės iš jūsų visų. Bet nors ir ką sakytų kai kurie paranojikai, nežadam suėsti žmonių su kojų nagais.
Nusikvatojau ir pasigavau taksi. Laikas įrodyti Julijai, kad galiu ir noriu prisidėti prie jos grandiozinio projekto.