Galvojau – pavysiu padangių mėnulį,
Prie žydinčios vyšnios prisegsiu.
Tai džiaugtųsi žmonės, kad mėnesį turi,
Juk nebūtų stebuklo didesnio.

Tik vyšnioj tėvulis ilgai neužtruko,
Nusiyrė prie eglių aukščiausių viršūnių.
Po minutės, kitos nuo jų nusisuko,
Kad panirtų į glėbį ievos palaidūnės.

Palūkėjau truputį, kol žieduos išsimaudė,
Kol į kelią didesnį per mišką pasuko.
Žalias beržas rymojo, senas ąžuolas snaudė,
Klevo šakos jaunus lapelius švelniai supo.

Tik staiga iš kamieno kažkas išsirangė,
Grėsmingi nasrai taip piktai išsižiojo.
- Spruk, tėvuli, greičiau, spruk į tankmę,
Kol debesys tamsūs savimi neužklojo.

............................................................

Drebulė suvirpėjo, kai sidabras jai žiro,
Kai balkšva mėnesiena pavargusi geso.
Dar negreit rytas švito, dar negreit saulė kilo,
Dar negreitai iškrito šaltosios rasos.