Tegul man būna šalta.
Neužklok manęs.
Srovė neša kiaurą valtį,
Nutraukusi grandines.

Tos grandinės mane riša,
Šąla mintys ir delnai.
Paryčiais išėjo dainos visos
Per gruodą, nuklotą pelenais.

Jų pėdos liko ant smėlio,
Įspaustos sunkia mintimi.
Norėtųsi vandens gurkšnio gėlo,
Bet vandenys jau dabar svetimi.

Tad tegul mane krečia šaltis.
Aš neprašysiu šilumos.
Tegul susirenka svajonės ir kaltės.
Liūdnas gluosnis joms rankom pamos.