Mieste be vardo, skersgatvy be gatvių,
Kažkur tarp vakar, ryt ir niekada,
Be laiptų laiptinėje, jokiame aukšte
Sužvarbusios rymojo dvi vienatvės

Ir keikė Viešpatį. Neaiškiai pro dantis
Iškošdamos vardus, kurių nebuvo,
Nuo šalčio vangiai mesdamos į krūvą
Nemeilę, nešvelnumą, ne naktis,

Neartimus, tik artimų veidais
Rudens grimasą sliuogiančią į gruodį
Sustingt. Atleisk, brangus, nepasirodė,
Aš tai išties mačiau ir tu matei.

Todėl ir apsisprendėme apakti.
Kas neregį nuskriaus, tas luošiu virs
Ir pamažu ištrupino akis
Benamiams, paukščiams, žiurkėms dvi vienatvės.

Įpratom nematyti, tiktai uost
„Ir kariamas įpranta“, kaip ten sako..,
Tik kartis jau nebeužteko kvapo.
Užmigt lyg ryto, ten – kaip dievas duos

Ir davė, toks dosnus tąsyk atrodė,
O gal tiesiog sėkmingas buvo rytas.
Mieste be vardo nelauktai išvydom
Aš tavo gruodį vyzdžiuose, tu – mano gruodį.