Esu tik vardas be šešėlio.
O gal šešėlis be vardų...
Ant Žemės grumsto ropinėju,
nuriedu, vėl atgal kopiu.

Jei egzistuoti tai gyventi –
su tuo tikrai nesutinku!
Turiu Likimui nusilenkti,
prieš jį kovot nepajėgiu.

Blakstienos raitosi iš skausmo,
o akys dega ugnimi.
Kaip nekenčiu aš šito jausmo,
kai negaliu būt savimi!

Ak, mano vienišas praeivi,
kiek kartų klaupsiesi maldoj?
Paklydus siela nesigaili,
tebeklajoja sutemoj.

Kai piligrimas ieško kelio,
sustojęs kryžkelėj – suras.
O aš – tik amžinas keleivis,
beieškantis kaskart savęs...