Dar vis niežti delnus praskleisti velėną
Ir derliui šių metų padėt alei sėklą.
Vagoj klupinėju, kol užgelia strėnas,
Kol sieloje mintys viltingos telieka.

Ir guodžiu save, kad paskui pamiegosiu,
Dabar tekina paskui rytą rasotą
Ir sau pameluoju - be prievaizdo skuosiu,
Delnų niežulys kad nevestų iš proto.

Tai žemdirbio patirtys, snaudusios genuose,
Kaip įnamiai aršūs sujudo, sukruto,
Tai jos liepia man praardyti velėną,
Kad aš užtarnaučiau kasdieninę plutą.

Telaimina Dievas nemiegančią sąžinę
Ir delnus, kurie patys darbo atranda,
Telaimina tuos, kas buities nepagražinę,
Visus baltaduonius nešioja ant sprando,

Nes purvas prie sielos (net keista!) nelimpa.
Vaga atpažįsta, kur šiukšlė, kur - grūdas.
Pavargus esu, bet be galo laiminga,
Kad niežti delnai ir kad kojos dar skuba.

Be širdperšos dosniai, plačiai padalinsiu,
Ką davė vaga, godžiai prakaitą gėrus,
Tegu tik delnų niežulys nenurimsta,
Tegu genai sako, kur blogis, kur - gėris.