Buvo kaitri popietė. Arčiau vakaro. Pavakarys.

Put put put, put put put, vištelės, put put put, seklytai, kur gi jūs pasidėjot? Senoji Rouvelė lėtai kirto miestelio aikštę, veltui žvalgydamasi į šalis. Put put put. Put put put.

Per merijos langą be entuziazmo  ją stebėjo mero sekretorė. Po to vėl pradėjo kaukšėti rašomąja mašinėle. Be įkvėpimo, vangiai.

Posėdžių salėje vyko strateginio plano svarstymas. Prasidėjo dvyliktą, bet taip dar niekas nieko nepasiūlė. Meras pažiūrėjo į laikrodį, rodė keturias. Tada lėtai prabilo:
Tai ar bus kokių minčių? Kaip turėtų atrodyti mūsų miestas po dvidešimt ar, tarkim, trisdešimt metų? Juk turime galvoti apie ateitį, strateguoti į priekį, ateinančioms kartoms. Ką pasakys ateinančios kartos, jei nieko nenuveiksim?
Ech, atsiduso merijos buhalteris. Jis gi buvo ir mero uošvis. Ar kas matė ateinančias tas kartas? Čia jis darė akivaizdžią užuominą į tai, kad žentas iki šiol neįtaisė jo dukrai vaiko. Aštuoneri metai.
Meras suprato užuominą, bet tik garsiai siurbtelėjo iš puoduko, kuriame jau nebuvo kavos, tačiau nudavė, kad išgėrė paskutinius lašus, tada paskambino sekretorei. Ta iškart atsiliepė komutatoriaus aparate: klausau.
Dar kavos, būk gera.
O gal nutieskime metro, nedrąsiai pralemeno architektų sąjungos vienintelis narys ir merijos urbanistikos skyriaus vedėjas Rafuilas Karpis.
Aš kategoriškai nesutinku su metro idėja. Kultūra merdėja, su žodžiu kultūra iš savo kėdės pakilo kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė. Po to vėl nusileido į vietą.
Bet gi mes kalbame apie perspektyvą, jau drąsiau atsišaukė Karpis.

Stehe stehe, stehe auf, stehe bitte, stehe auf. Nicht vergessen, nicht gedacht, aber deutsches sich gemacht. Aikšte pražygiavo šortais ir rudais marškiniais su svastika ant rankovės vilkįs pusamžis vyras. Praplikusia kakta, į priekį atsikišusiu pilvuku.

Sekretorė trumpam nustojo kaukšėjusi, po to tyliai atsiduso ir nuėjo prie švilpiančio kavinuko.

Aš pasakysiu, kad ne taip ir blogai, kad ji merdėja, buhalteris buvo vyriausias, be to, mero uošvis, todėl galėjo įsiterpti kada norėjo. Ar ne gana mums šito bepročio? O jeigu dar čia visokie bobučių chorai arba folkloriniai ansambliai po langais rengs savo pasirodymus, tai nors bėk į kaimą. Manau, nieko nėra gražiau ir kultūringiau už paukštelių čiulbėjimą.
Metro idėjai aš irgi nepritariu, perėmė vadžias meras, bet apskritai visuomeninio transporto vystymą palaikyčiau, juk iki šiol mes jo neturėjome. Bet pradėti iškart nuo metro būtų rizikinga. Aš siūlyčiau pirmiausia atidaryti tramvajaus liniją. Tramvajus labai papuošia miestą ir paženklina jį senovine aura.
Ir kur link eitų jo linija? priekabiavo uošvis.
Manau iš pradžių nuo merijos iki mokyklos, atkirto žentas.
Prieštarauju, net atsistojo Helmunda Špircė, savivaldybės kontrolierė. Tai būtų privačių ir valdiškų interesų supainiojimas. Visi žinome, kad jūsų žmona mokytoja. Kas gali paneigti, kad jūs neketinate visuomeniniu transportu nulėkti pas savo žmonelę.
Tuo metu sekretorė atnešė kavą: jūsų kava, mere, ir paėmusi tuščią puodelį pasišalino.
Dėkoju, pasakė galva ir paaiškino Helmundai: bet juk tas tramvajus dar nežinia kada bus, gal tik po trisdešimt metų, ne mums gi – ateinančioms kartoms. Iš mūsų reikalauja strateginio plano.

O tuo metu ateinančios kartos jau seniai buvo baigę savo pamokas, ir chemijos mokytoja mero žmona Vaigunda viena tikrino savo kabinete mokinių namų darbus. Braukydama eilinį sąsiuvinį ji nejučia atsiduso. Lyg atsiliepdamas į tą tylų atodūsį pasigirdo tylus beldimas.
Kas ten? Prašom įeikite. Ak, tai jūs, priekaištingai pasitiko savo kolegą matematikos ir fizikos, o taip pat darbų ir geografijos, bei fizinio lavinimo ir muzikos mokytoją Timą Užsorbį Vaigunda. Aš tokia užsiėmusi.
Aš galiu išeiti, ryžtingai apsisuko Timas.
Ak ne, pasilikite, sustabdė vyruką merienė. Atokvėpis ir man reikalingas. Gal išgersite su manimi kavos?
O iš ko jūs ją virsite? Magnio, kalcio ir H2O? Šitose kolbelėse?
Ak ne. Jūs būnate kada nors rimtas?
Visada.
Tai gersite kavos?
Žinoma, tik dėl jos čia ir atėjau.
Vaigunda įsmunka į mažą kambarėlį, kuris yra pagalbinė kabineto patalpa, ir Timas paseka iš paskos. Tarpduryje jį sustabdo iš kojų verčiantis klausimas:
Ar jūs galite parūpinti man spermos?
Atleiskite, ar aš gerai išgirdau? sustingo  Timas, neperžengęs ribos, skiriančios kabinetą nuo pagalbinės patalpos.
Taip, aš pasakiau spermos. Ar tai yra kažkas nelegalaus?
O kieno spermos jums reikia? Žmogaus?
Pageidautina jūsų.
Mano? dabar Timas jau įžengė vidun. O atleiskite, kam jos reikia ir kiek?
Kuo daugiau. Matot, aš ne tik chemikė, gal net pirmiau botanikė, o paskiau jau visa kita, įskaitant ir biologiją. Spermos man reikia tyrimams.
Kokio pobūdžio tai bus tyrimai? Timas pasijautė kiek laisviau ir net leido sau prisėsti ant artimiausios kėdės.
Baltymų ir riebalų santykis objekte priklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, socialinės padėties... Dieve, ką aš kalbu? Man reikia spermos apvaisinimui. Mano kiaušinėlio apvaisinimui.
Dabar Timas jau nebegalėjo toliau sėdėti, todėl iš lėto atsistojo ir išsitraukė cigaretes, bet susipratęs vėl įsikišo jas atgal.
Nieko, galit rūkyt, aš leidžiu, Vaigunda nenuleido nuo jo akių. Timas vis tik neišdrįso užsirūkyti. Abu kažko laukė. Galų gale Timas išlemeno:
Jūs norit nuo manęs vaiko?
Žinoma mieliau priimčiau jį iš vyro, bet mums nieko neišeina. Vaigunda užsisuko į arbatinį. Timui vėl pasidarė lengviau.
Aš, žinoma, mielai su jumis pasimylėčiau, jūs man labai patinkate. Vos tik atvažiavau, iškart jus įsidėmėjau, pabandė būti kiek galima laisvesnis Timas. O kada mes galėtume tai atlikti?
Apie tai negali būti nė kalbos, griežtai nukirto jį Vaigunda. Aš ištekėjusi, be to, priklausau krikščionių partijai, kaip ir vyras. Ir šeima, ištikimybė bei priesaika mums šventi dalykai.
Atleiskite, bet kaip tada jūs tai įsivaizduojate? nustėro Timas.
Man reikalinga tik jūsų sperma, kaip jūs ją išgausite, ne mano rūpestis.
Ir jūs manote, kad jeigu aš jums atnešiu spermą, tai jūs pastosite?
Aišku, kad ne. Spermą reikia tuoj pat sujungti su kiaušinėliu, kol ji gyvybinga. Ar žinote, kiek laiko ji būna gyvybinga?
Na, aš spėju, apsilaižė lūpas Timas, kokias dvi valandas.
Taip, jūs teisus. Todėl neverta gaišti laiko vaikščiojimui į savo kambarį. Pradėkit tiesiog čia. Man taip pat reikia pasiruošti svečių priėmimui. Štai jūsų kava.
Ačiū, labai karšta, papūtė į puodelį Timas. Bet jeigu aš būsiu tėvas, tai gal galiu irgi išreikšti kai kuriuos pageidavimus?
Kokius pageidavimus?
Na, tarkim, jei gimtų berniukas, aš norėčiau, kad jis vadintųsi Nilu.
Kodėl Nilu?
Nilas pati ilgiausia pasaulio upė, visada svajojau ją pamatyti.
O jeigu mergaitė? Vaigunda po truputį jau atsiseginėjo apykaklę.
Mergaitė norėčiau, kad būtų pavadinta Kaspijos vardu, Timas irgi ėmė atsiseginėti marškinių sagas.
Supratau, didžiausio pasaulyje ežero garbei, Vaigunda liko tik su viena liemenėle.
Taip, pritarė Timas, numesdamas ant kėdės marškinius.
Štai jūsų stiklinė, kurios jums tikriausiai prireiks. Vaigunda glostė savo krūtis, paslėptas po liemenėle ir laižėsi lūpas. Timas žiūrėjo į baltus apskritimus ir jo ranka nevalingai nuslydo žemyn. Dar po minutės jis jau stovėjo be kelnių ir įnirtingai purtė savo šautuvą. Vaigunda irgi liko be sijono nuoga ir kaišiojo pirštus į savo padėjimus.

Išėjusi iš kabineto sekretorė iškart paskambino vyrui: Girdėjai naujieną?.. Jie ruošiasi tramvajų paleisti... Meras su  kitais... Nežinau, turbūt greitai.

O kultūrą manyčiau tikslinga būtų vystyti baleto šokėjų ruošimo kryptimi, mero veidas šią akimirką spinduliavo vidinį dvasingumą. Išgarsėtume visame pasaulyje savo paruoštais šokėjais. Pas mus vyktų pirkliai ir pirktų talentus savo teatrams. Investicija atsipirktų.
Kas gi ruoštų tuos šokėjus? skeptizavo uošvis.
Manau, turėtų tuo užsiimti mokytojas Timas, jis nors žmogus pas mus naujas, bet išmano daugelį dalykų ir moko vaikus muzikos ir kūno kultūros, kas yra labai artimai susiję su baletu.
Bet mokytojas Timas ir taip labai užimtas, moko dar daugybės kitų disciplinų, mėgino prieštarauti savivaldybės kontrolierė Helmunda Špircė.
Žinau, bet jis jaunas, kupinas jėgų, prisiminkit savo jaunystę, kiek tada galėjote nuveikti. Be to, darbų mokymą galima perduoti kam kitam, tai nėra labai svarbi disciplina.
Jūsų žiniai aš ir dabar esu jauna, atkirto Špircė. Man tik dvidešimt aštuoneri.
Na, taip taip, jūs man atleiskit, sumišo meras, aš turėjau galvoje, kad jis tik pradeda, dar kupinas entuziazmo.

O tuo metu mokytojas Timas dideliu švirkštu, kuris naudojamas ausų prapūtimui, išsiurbęs iš stiklinės savo spermą, sumaišytą su pienu (taip pageidavo Vaigunda), dabar taikėsi ją įpurkšti į chemijos mokytojos žaviąją šakumą, kad Nilas ir Kaspija jaukiai apsigyventų šiltoje ir svetingoje mero žmonos gimdoje. Bet tai paaiškės po aštuonių mėnesių ir keturiolikos dienų, kai Vaigundą surems priešlaikiniai sąrėmiai, paslydus ant nuosavo namo laiptų prieš pat Kalėdas.
Ar tau patiko? Timas ryžosi būti familiarus, jautė, kad gali toks būti po suartėjimo.
Nenusišnekėk, atšovė Vaigunda, nieko nebuvo.
Gal pakartokime rytoj tai dar kartą, maldaujamai pralemeno visų galų meistras.
Po mėnesio. Jei reikės. O dabar aš turiu dirbti.

Senoji Rouvelė taip ir nerado savo vištelių, tiksliau jos ją rado paskendusią miestelio upelyje, į kurį senoji, matyt, įkrito paslydusi ant molėtos žemės. Galva buvo panirusi į tėkmę, o visas kūnas tysojo ant kranto ir dabar po jį laipiojo jos ištikimos bičiulės, veltui tikėdamosios, kad šeimininkė galų gale atsikels. Bet visa tai pirmas pamatys Timas kitą rytą, kai senu įpratimu bėgios miestelio gatvėmis ir pabaigoje atkaks atsigaivinti šaltu upelio vandeniu.

O kol kas šiltas gegužės dešimtosios vakaras. Kultūros skyriaus vedėjas Naglis Kutkė su Urbanistikos skyriaus vedėju Rafuilu Karpiu, užmiršę tarnybinius nesutarimus, draugiškai gurkšnoja alutį miestelio restorane ir dūsauja dėl merdinčios kultūros ir pramogų nebuvimo. Ir net kai į salę įgriuvo fašistų partijos steigėjas ir vienintelis narys Adolis Petra ir garsiai sukomandavo: steh auf! jie nesureagavo, dėl ko Petra labai įsižeidęs paliko restoraną.

Pro mokyklos langus skamba pianino garsai. Tai Timas groja Šopeną, tą vakarą neįprastai dėl kažko liūdėdamas. Bet tai savaime suprantama, kol kas jis nieko šiame mieste nepažįsta, neturi savo buto, gyvena muzikos kabinete ir nelabai yra ką kita veikti.

Merijos buhalteris skundžiasi žmonai savo žentu ir laidoja paskutines viltis sulaukti anūkų.

Helmunda Špircė prieš miegą tyrinėja vyriausybinius nutarimus ir Civilinį kodeksą, ieškodama juose dar neskaitytų arba primirštų vietų. Ji netekėjusi, todėl kitų užsiėmimų tą vakarą neturi.

Merijos sekretorė leidžiasi žaginama savo vyro, taip jie kas vakarą susikuria žaidimo aplinkybes, bet vietoj vyro kaip visada įsivaizduoja merą.

Kažkur aukštai, kažkuriame name, kažkurio namo palėpėje du berniukai pirmą kartą gyvenime pasibučiuoja.
Mėnulis, pakabintas ant bažnyčios varpinės bokšto, kaltai žiūri pro palėpės langelį ir jaučiasi nesmagiai, netikėtai įsibrovęs į šią sceną, todėl netrukus uždengia savo veidą pirmu gretimai pasitaikiusiu debesėliu.