Tavo namas – vitražai tamsoj,
Vyšnių kvapo pripildytas sodas.
Vaiduokliai kas dieną svečiuos,
O kieme šešėliai sūpuojas.
Ir žaidžia, ir juokias, pribėga artyn,
Nebyliai apkabinami prašos,
bet smelkiasi kiaurai gilyn
Ir sieloj žaizdas vis išdrasko.
Šildo tau ragana guolį,
Išvyt negali, o palikti nenori.
Kaulėtais pirštais tyli jos sesuo
kas rytą tau plaukus šukuoja.
Vis rodosi – ji išeitis,
bet tuščios akys išduoda,
kad netgi ir ji – praeitis.