O kūdikėli mielas!
Tu da nesuprunti,
Kaip ataina Žemen žmones.
Tu, kaip visi, augai
Ramybes lapšy,
Siūbuojamas motinas ilgesią švintą.
Augai iš seklalas ir Dievą malones.
Devynius rozus motinas akim
Un jaunų menulį žiūrėjai.
Regėjai, kaip vėjas žalalį linguoja,
Kaip debesys plaukia
Pra spindulius auštunčią rytą.
Girdėjai, kaip lietutis groja,
Kaip čiulba paukštelis kožnų rytų...
Gal ją gesmelį narėjai išmokte?..
Bet slaptas durelas staiga atsivėre
Ir tu surikai jau un motinas runkų...