Lyg faunas svaigstanti diena
Spalvų taure abu mus jungė.
Ledų ir žiežirbų pilna,
Ji saulę suplakė ir drungį.

Karklynai košia daubose
Kristalų ižo aižią putrą.
Sidabro pusnys dantyse
Pavasarinio perlamutro.

Šaltiniai virė, o ant tų
Ledokšniai skambčiojo ir tirpo.
Dantis lyg ledą prie dantų
Juntu, o lūpos sausos virpa,

Ir paskum smingančias egles
Erdvėn nusineša blaivumas,
Ir debesų spalvas gilias
Suskaldo jauno žaibo ūmas,

Linksma perkūnija! Aiduos
Žibuoklių išsiilgęs šlaitas...
Ir nuo šiltos ūkų šviesos
Saldžioj tyloj galva apkvaitus.

Su didžiaake Venera
Rausvai sutirpęs rūkas kilo,
Pirštus sunėrė vakare,
Ir apkabino mus prie šilo.

Ties juoda eglių žãluma
Nakties ir gaiso spalvos plakės,
Kur violetinė tamsa
Žalia kaip tavo juodos akys.