Ak, jūs turbūt nė nežinote, kaip nuostabu linguoti apytuščiu troleibusu vėlų vakarą, kai gatvėse kamščiai jau seniai pasibaigę. Būna, atsisėdi gale prie lango, kad galėtum matyti tiek blėstančią ( o gal kaip tik – įsižiebiančią) vakaro ramybę, tiek tas kelias tarsi kito pasaulio būtybes, neišvengiamai įlipsiančias kažkurioje iš artimiausių stotelių...
  Pamenu, kadais vis pabandydavau atsiversti viliojančius knygos lapus, bet niekas, net ilgesingo Džiaugsmo persmelkta poezija neišlaikydavo tylos, išnyrančios iš visų pašalių, ropojančios žaliomis, geltonų dėmių išmargintomis sėdynėmis ir besismelkiančios pro kiekvieną stingstančio kūno lopelį į pačią esaties gilumą... Tik susimąstęs užverti amo netekusią knygelę ir iš atminties sakai: “Už devynių upių, už devynių girių, už devynių marių...”*
  “Auga kažkas tamsoje.”- prodainiu ataidi troleibuso ūsų murmesys , įterpdamas į tylą nerimastingų atspalvių. Bet vis tiek – ta pribloškianti ramybė, nesutrikdoma nei, regis, tokios tolimos sirenos gaudimo, nei pro duris įgriuvusios svirduliuojančios žmogystos. ”Nežvelkite, ak, nežvelkite taip niekinančiai”,- tik kuždi mintyse, kone melsdamas Dangaus malonės visai Juo alsuojančiai kūrinijai.
  O po sėdynėmis ne batukai – devyngalvis slibinas auga. Trokšdamas pranokti tylą, paskandinti visą jos ilgesį, jis plėšriai griebia visas jam pasiekiamas pastangas. Net ir tas, pačias nuoširdžiausias, bet vis tiek - tik klajokles, linguojančias bedugnės gelmių sūpynėse: nuo aistringo noro pasiekti link amžinojo “kodėl?”. Ir taip be galo, be sustojimo, tik kartais, ilgesio virpėjimo nutviekstos, akimirką stabteli, įkvepia... Ir vėl linguoja, linguoja...
  ...linguoja ramios vakaro gatvės, nuvargę praeiviai ir tykiai džeržgiantis laidų aidėjimas. Tik iš po geltonomis dėmėmis išmargintų sėdynių ropojantis slibinas sudrumsčia tylą. Jis pasikelia ant trumpų žvynuotų kojų ir stebeilijasi raudonomis, maldaujančiomis akimis. Ak, ką aš dar galiu jums duoti, mirštančia liepsna alsuojančios akys? Aš jus supu bedugnių sūpynėse, savimi dengdama nuo negailestingų klausimų. Ko dar norit, trikdydamos vakarinį žalių sėdynių lingavimą?..
  Gležnas tylos virpėjimas puošiasi plieno skambesiu. Tiek to, paimkite ir Ilgesį. Vakaro lingavimą gaubiantį, bedugnių sūpynėse aplankantį. Nuostabia melodija, nuostabia tyla, gyvu, tikru alsavimu...
  Ak, jūs nežinote, kas linguoja troleibusu vėlų vakarą, kai gatvės jau apytuštės. Tuomet,  pilkus šaligatvius dažant saulėlydžiui, vakaras paima tave ant rankų tarsi neregį, supdamas ir kaip bejėgį kūdikį guldydamas į luotą vidury jau kadais nebetekančios upės...
  Ir tik jo akys mena tolimą švytėjimą - skambesio kupiną tylą, kurios niekada nepaliauji laukti. Net kai iš po geltonų dėmių nebesimato skaisčiai žalios sėdynių spalvos, o į tave žvelgiančios plėšrios akys atneša bedugnės gelmių sūpavimą - net ir tada negali nustoti ilgėtis tykiai linguojančio Ilgesio...

* J. Marcinkevičius \"Kaip auga vaikai\"

Auga kažkas tamsoje.
Likimas – nerimas - baimė?
Ant tvoros - lyg puodynės -
devyngalvio devynios galvos.
Vaikai, laikas namo!

Po lova auga batukai.
Ant kėdės drabužėliai auga.
Ir auga medinis kardas,
pakabintas ant lovos galo.

Atbėgo prie vartų kelias,
sudulkėjęs, uždusęs, pavargęs:
-Už devynių upių,
už devynių girių,

už devynių marių,
už devynių žingsnių
devyngalvis slibinas auga!

Ir vėl...