Išblėsdami vos violetiniai gaisai svajojo
Anapus ilgo rimto debesies, kai aš per sodą atėjau
Prie tavo lango praviro, nei lauktas nei netyčia.
Sutikęs šypseną, į mielą kambarėlio rimtį
Tau delnus prie liemens tiesiau,
Džiugus kad leidai apkabinti.
Apšvietus akimis, staiga
Tu nušvitai naujai – iš lauko, ir šviesus
Tartum nubudęs švito langas – vaizdo rėmas.
Nusivijau per  sodą tavo žvilgsnį... o tenai gurgėjo
Klegesys, už krūmų plieskė gaisras ir, velniai,
Užkūrę žolę šėlo piemenai.

Lyg andai sniegą nuo kalnų
Prieš kalvą dūmus dvelksmas varė,
Ir liepsnos raitės, kad ūmu
Stebėtųs sutema vakarė.

Iš ten išties ne ausimi
Sliekų, skruzdžių raudas girdėjai.
O klykė – net pritūpdami
Kaifavo mitrūs padegėjai.

Tik neilgai... Kas negerai,
Kad karštas ūpas apsisuko?
Nors dar spragėjo stagarai,
Pabodo ar pabaidė – spruko.

Pernykščiai išplauti šiaudai
Kaip parakas – sekundei žiebės.
Kimsai dūmavo dar ilgai,
Bet Romos gaisras jau atlėgęs.

Gal svarstė begalinė abejinga Visata
Išbalintos lankos pasaulio gailią griūtį.
O mudu – tarėm, kad gražu – darni nata
Ugnies, taip greit nutilus – nebebūti.
Tad sutema atvėrė vėl plačias akis
Į ką tiktai šviesų slapstytus būvio tolius,
Dalino su saiku skalsias dangaus ugnis
Miškams ir tiems, kur artuma įsiliepsnojo.
Žengiau per žemą lango slenkstį
Į seklytėlės mielą prieblandą – vos bešvytėjo
Paskutiniu gaisu ilgėjančios dienos.
Vos prisimerkei – ir šalia minty
Ne tamsa nei stagarai – raitelių ietys
Iš žiežirbų pro dūmus kėlės,
Ir plaikstėsi ties akstimis
Liepsnos vylingos vėliavėlės.