medi, medi, mano broli,
tu šakomis į dangų taip giliai
kaip niekada aš
nebuvau nuėjus.

medi, medi, mano broli,
tu šaknimis taip aukštai,
kad aš vėl
nespėju susapnuot.

medi, medi, mano broli,
kas jei aš tiktai sakai
iš tavo kūno ištekėję
prilipę stipriai prie tamsos.

medi, medi, mano broli,
tavo kraujas į mane
visas jėgas
ir iš manęs
visas mintis
tegul nešioja,
kad tik negrįžtų
paryčiais.

medi, medi, mano broli,
nenukirsk, sakei,
žmogau,
tu saulę man užstoji,
atsakiau ir
numiriau iš grožio
po tavo
žydinčiais langais...