Tai diena, kuri pasibaigė išgėrusi paskutinius upės lašus iš delnų, pilnų popierinių laivelių. O čia mergaitė, galėjusi būti princese, bet jau vėlu ir išsigandusi vakaro ji pabėga. Štai ir berniukas, buvęs nematomu draugu galiausiai išlenda iš už virpančio medžio. Tuo medžiu šliaužia šešėlis kritęs nuo paukščio, besinešančio vaikiškas gėdas į lizdą ant kalno, didelio ir neaprėpiamo horizonto pakrašty.
Namuose nėra vilko, ten už stalo vakarieniauja tėtis. Šiandien jis taisė mašiną ir rytoj nuveš mergaitę į mokyklą. Dideliais pirštais jis perbraukia mergaitės plaukus, nepešdamas juos užkiša už ausies. Ausytės mažos ir vėsios, pratusios prie tėčio krenkštimo, užgožiančio televizoriuje šnekantį vyrą. Kažkada tėčio mergaitė nusikirps plaukus ir bus panaši į Merlin Monro, turės namus, kuriuose šiltoje, nedidelėje lovoje sėdės ir jis, remdamasis į išpurentą pagalvę, trindamas viena į kitą nesušylančias kojas žvelgs pro aprasojusį langą į sodą ir įdomu ar supsis vaikai sūpynėse, kabančiose ant kriaušės prie pat ąžuolinės tvoros. Jis pats mėgdavo supti mažylę, paklusniai, kuo aukščiau, kad suknelės krasčiukai susilietų su dangumi, kartais pats sėsdavo sodindamasis dukrą ant kelių, šaka trakštelėdavo, abu suklusdavo ir pradėdavo juoktis, svarstydavo, jog nebereikia pirkti šokoladinių ledų, tada ir sūpynėms bus lengviau. Vakarienei jie ledų niekada ir nevalgydavo, mergaitė stebėjo tėčio akis, negilias, bet niekada neužsimerkiančias. Jis, kaip mergaitės lėlė, užsimerkdavo tik atsigulęs, nors ji jausdavo, kad tėtis žiūri į ją snaudžiančia, bet atsimerkusi niekada nesugaudavo jo žvilgsnio.
Kai mažoji grįš iš mokyklos, jie eis į mišką rinkti kankorėžių. Tokių nei didelių, nei mažų, kad būtų jos kumštuko dydžio. Tėtis suriš dukros plaukus su gelsvu kaspinėliu, o į kasą įpins tris neužmirštuoles. Jie užlips į kalną, nuo kurio matysis jų namai, tokie maži, kad užteks kankorėžio juos uždengti.
Mergaitei jau nepatinka berniukas, kuris visada slepiasi už medžio. Jis nemoka būti švelnus, o vakar padegė jos namus priemenėje žaisdamas su jos tėčio žiebtuvėliu. Pirmiausiai sudegė laikraščiai, juose šypsojosi tetos su nupieštais ūsais ir puikavosi tėčio išspręsti kryžiažodžiai. Galiausiai sudegė ir mergaitės lėlė, kuri pasodinta ant lovos negalėjo net užsimerkti, kai dūmai graužė akis, bet labiausiai mergaitei gaila tėčio, kuris temdamas iš namų dukros komodą smarkiai apdegė.
Dabar mergaitė sėdi palatoje ir supranta, kad seselės pirštai per ploni, jog supintų jos plaukus taip, kaip jai patinka. Kai visi išeina, mažoji atsidūsta, atsigula šalia tėčio ir stebi jį miegantį. Jeigu jis netyčia atsibustų, ji pasiruošusi staigiai užsimerkti, apsimesti, jog miega. Begulėdama išsipina plaukus ir šukuoja juos paėmusi tėčio ranką, ji sunki, mergaitė nesupranta, kaip jis nepavargsta visada ją nešiodamasis.
Komoda pirmoji krenta į akis įžengus į naująjį mergaitės kambarį. Jos stalčiuose nuotraukos, knygos ir rinktiniai kankorėžiai. Mergaitė išsirenka vieną, kurį surado tėtis ant kalno, prie tuščio paukščių lizdo, įsideda jį į kišenę ir išeina iš namų. Reikėjo nueiti aštuonis šimtus dvidešimt aštuonis žingsnius, kad atsiklaupusi ant keliukų ji galėtų padaryti duobutę išpurentoje žemėje ir ten padėti kankorėžį, švelniai įstatysi, taip švelniai, kaip krito smėlis ant tėtuko užkasant duobę.