20.

Prabėgo dar viena bemiegė naktis. Jaučiausi visiška parsidavėlė. Padariau patį lengviausią sprendimą, net nespėjusi visko išsiaiškinti su Tomu. Tai ką gi dabar turėjau daryti? Gal surašyti visus už ir prieš ir tada rinktis, kuris vaikinas man tinka labiau? Beje taip ir padariau. Antrą valandą nakties supratau, kad daugiau blaškytis nebegaliu ir turiu kažkaip išsiaiškinti savo gyvenimą. Užsidegiau lempą iš žvilgtelėjau pro langą. Tik aš viena buvau tokia naktibalda. Na tiesa pro šalį praėjo ir rainas katinas. Trumpai atsisuko į mane, turbūt jį sudomino šviesa, kelias akimirkas paspoksojo ir tingiai nusliūkino. Turbūt net tas katinas suprato, kad aš pamišėlė.
Taigi, mano sąrašas. Susirašiau visus pliusus, kuriuos tik turėjo abu vaikinai. Matas be abejo turėjo daugiau pliusų, Tomo sąrašas buvo menkesnis. Bet jis turėjo vieną punktą: su juo aš jaučiausi gyva. Man šis posakis visada atrodydavo labai keistas, bet dabar supratau jo reikšmę. Tik su Tomu mano širdis plakė ir greičiau ir lėčiau tuo pačiu metu. Matas šios savybės netūrėjo. Tai supratusi apsiašarojau. Tikra tiesa, tomis dienomis praleidau vandenį kaip kokia sena valtis.
Kilo toks keistas noras tučtuojau paskambinti Tomui. Taigi dvi valandos dvidešimt dvi minutės mano pirštai telefone ieškojo Tomo numerio ir paspaudė funkciją skambinti. Pyt pyt pyt... Kaip erzina tas signalas, atrodo kažkas jį sugalvojo tik tam, kad pagadintų klausančiajam nervus, negi negalėtų skambėti kokia maloni muzika? Pyt pyt... Jau netikėjau, kad jis atsilieps. Pyt pyt...
- Alio? – pasigirdo tylus užkimęs Tomo balsas.
- Ar miegojai? Na žinoma, kad miegojai... Atleisk, nereikėjo skambinti... – pradėjau malti žodžius.
- Ana? Čia Tu? – paklausė nustebęs.
- Na taip, aš. Pasiilgau... – išlemenau.
- Dabar?
- Na taip, dabar. Tu man nepaskambinai, neatėjai... – pradėjau priekaištauti.
- Ruošiausi skambinti, bet maniau, kad nenori manęs matyti, po tokio skandalo. – prašneko jau žvalesniu balsu.
- Kaip aš galiu nenorėti tavęs matyti? Aš gi myliu Tave, kvaileli... – tik išgirdusi ką pasakiau užsičiaupiau. Tyla.
- Ką pasakei? – paklausė Tomas po kurio laiko tylėjimo. Balsas buvo nustebęs. – Myli mane?
- Hm... Panašu, kad taip. Juk nebūčiau to sakius šiaip sau, ane? – dar pati buvau nustebusi ir išsigandusi dėl savo žodžių.
- Tai geriausias vidurnakčio skambutis, kokį esu turėjęs. Gal susitinkam ryt? Beje atsiprašau už savo sceną anądien.
- Niekis. Mums tikrai reikia pasikalbėti. Susitikim ryt. Saldžių sapnų.
- Saldžių sapnų, zuiki.