Geriau suprantu benueinančią kartą,
Kai lūkesčius ašaroj išskalbtus džiaustau.
Kokia bejėgystė — štai laukas neartas,
Pradingęs velėnos pernykštės apsiaustuos.

Mintis, kur reiks gaut ne pyragą — nors plutą,
Lankais geležiniais galvelę suspaudžia.
Sotus ne tasai, kas nuo prieblandos pluša —
Kas odą nuners įtaigiai ir neskaudžiai

Ir dubenį ašarų gavęs it priedą
Mazgojasi nuodėmes. Baltas — nekaltas.
Stebėt savo lūkesčius darosi gėda —
Ant lauko užklotas velėnos dar paltas.

Raitojuos rankoves. Neieškau sau priešų.
Velėnas draskau tartum būčiau pašėlus.
Pyrago nebus, bet daržoves pasėsiu —
Pas protėvius eit noriu galvą pakėlus.