Į karą  tu žiūri begėdiškai,
ne kaip termitas, virškinantis viską,
bet kaip višta iš urvo lendanti
į  denį, bėganti bent ten skandintis.

Pro vartus į šventą sodą arba
pasirinki klupt prie molio sienos,
prie moters su šydu, dužt į uoluotą
krantą.

Po garso plytele tave į skarmalus
įsuks – neskuodei į slėptuvę, o jie rėks –

Civilis nudobtas, vaikas ginkluotas akmenukais.

Ką pasiimsi, kai reiks bėgti?
Aš tai seną albumą.