Vėjau, o vėjau,
išgirsk mano dainą,
imk mano nerimą, ilgesį žvainą.
Supk juos alyvose,
krūmuos žilvičių,
berk ant dirvono, ant pulko paukštyčių.

Neški į mišką,
kur skleidžiasi plukės,
vėjau, o vėjau, vai koks tu suplukęs.
Tos mano mintys
bemaž vargas vienas —
minkštos kaip pūkas ir šiurkščios kaip šienas.

Lengvos kaip akmenys
ten — gale lauko,
sunkios kaip rūkas, kur pievose plauko.
Vėjau, paimki
ir neški pavėjui
širdžiai jautresnei ir laikui teisėjui.