Kai nešiepsim vienas kitam dantų
ir nieko nebus tarp mūsų,
tą kažką pasigausiu lyg žiogą,
kad krisčiau į žalią spalvą,
kuri nebebus jau žalia
toj žalioj visumoj, tavo ramių akių,
ryt jas atmerksi,
ir pirmąjį valandos mirksnį –
kai balandžiai bus romūs,
o varnos sustingusios
ties raibstančia bangos ketera,
virš dulkių mašinų ir ūžesio –
aikštėje, prieš fontaną,
kurs galėtų ten būti,
tu išvysi pasaulį.