kai vaikystėje vartydavot knygas bet suprasti sugebėdavot tik paveikslėlius su maistu nes visur kitur durys buvo uždarytos

tos raidės manydavot jūs įdomu ką reiškia jas skaityti nejau ir aš mokėsiu kada nors

kada nors šypsodavosi mama arba kantriai pasisodinusi ant kelių skaitė pasaką apie pelę ir jos kalėdinį stebuklą tada kvepėdavo mamos šampūnu garais iš virtuvės rasotais langais plazdančiom užuolaidom pro atdarus langus tai bent buvo gyvenimas

sūpynių upių basų kojų čiobrelių tėčio rankų blynų su uogiene gyvenimas

bėgti taku neatsisukant nes žinodavot kad prieky miškas kojos lengvai randa tą patį kelią į proskyną ten prie upės kur nendrėms pindavot kasas prisiskaitę padaužų kaimo vaikų tada skaniausias maistas buvo duona su sviestu tuo tikruoju

kai vakarais eidavot parsivesti karvės su senelės raukšlėta ranka nes tuo metu ir nieko negalėjo būti daugiau tik šaltėjanti žemė gandrų kleketavimas ir spalvota suknelė mirkstanti apsisukanti aplink pėdas arba

kai pritūpdavot prie balos po lietaus ant dugno matydavos žolės jokio purvo jokios juodos žemės ir perbraukdavot ranka įsvaizduodami kad ten laumės plaukai pirštais įsiremia jūsų rankon ir laimina

ir būdavo šimtas miego naktų sapnų ar prisimenat dainuodavo jums prieš užmiegant sapnų negailėdavo spalvotų anguso siunčiamų jis jūsų nebelanko tik kartais šypteli ta savo pamišėliška šypsena manydavot kad zuika taip atrodo ir užmigus dar dabar vis alsavimais per plaukus perbraukia kartodamas

prisimenat tą jausmą