Švelniai nuslystu tavo pečiais iki ten, kur pasibaigia drebulys. (Tai šlapias gėlių vazonas, atitemptas man, kad jausčiausi nustebinta. Tikrai keista, mane svaigina gėlių aromatas, jame paskendęs lašas arbatos ir pora plytelių šokolado. Tai, pasak tavęs, plytos, iš kurių statysimės namą sau.  Namas be sienų, namas be langų ir namas be noro jame būti.) Tai tik pečiai, kurie vis dar virpa, virpa taip, kad baisu sujudėti, pakelti smakrą, kuris atsitrenktų į tavo nugarą, ar nušliaužtų iki kaklo. Nejaučiu tau nieko, aš jaučiu tau viską kas tik įmanoma.
   Kodėl tu žvilgčioji į balerinas, kurios sukasi taip lengvai, taip, kad būtų galima nepastebėti  triko. Mačiau tavo žvilgsnį, jame joms nurengta viskas išskyrus grakštumą. Kaip aš galiu negebėti būti tokia.    
   Mes neisime daugiau į baletą. Man nepatinka šokiai, net kai šoki tu, man nepatinka niekas ką darai, man tik rūpi, kad darytum tai su manimi, koks skirtumas ar tai šildo.
   Tą vakarą niekas nešoko.
   Aš nepabėgau. Aš išėjau, kaip balerina, kurią lydėdamas akimis, palieki nuoga.  Tas tavo ieškojimas, manęs, tilto, jausmų, atbrailos... Jis sustojo. Nebuvai pakeleivis, kuriam stoja mašinos. Aš buvau kaupina, pripildyta gyvybės, kuria pasidalino su manimi. Tu nesidalinai, tai ar aš kalta, kad nesidalinai, negi tiltas pakeis tai, kad buvau pilna ne tavo pasakų, ne tavo šokoladinių namų.
   Tai rytas, kai tu šokai man ant bėgių.
   Mano vaikas bijo traukinių. Mano vaikas nemoka šokti.  Mano vaikas nežino, kad yra panašus į tą, kuris nemokėjo blefuoti.