Kažkaip banaliai pas mane atėjo pavasaris –
Laiku ir teisingai ištirpo sniegas ir pinigai,
Dingo šaltis, depresija ir trumpas vasaris,
Bet man jų ne gaila – blusų turguj davė dykai.

Vėliau juos mačiau besimylint tarp šalpusnių,
Toliau nuo žalių akių ant žolės ir pasėlių.
Po to ilsėjosi šalia išnarų žiemos pusnių,
Pabėgę nuo girtų medkirčių ir medžių šešėlių.

Noriu širdį prieš Velykas kardinaliai nusivalyti,
Noriu būti vėl švarus ir kvepėti dangumi.
Bet radioaktyvus lietus nuodėmėm ėmė lyti.
Ech, pavasariui būdinga nuotaikų kaita ūmi.

Nublizginęs, kad spindėtų, į kišenę kišu Saulę.
Nulupau vainiką, sraigė surijo protuberantus.
Ir paleidau ją laimės ieškoti į bundantį pasaulį,
O pats jaučiuosi toks orus, solidus, brandus.

Marijos radijas pranešė: lietus vis gi baigs lyti,
Bet tada sniegas cukraus gabaliukais ėmė kristi.
Neturiu skėčio, gumyčių: ką dabar man daryti?
Jaunas pavasaris greitai gali į purvą nusiristi.

O man teks vėl nuo galvos purtytis žilą sniegą.
Tik neturiu jėgų nuo plaukų dabar jį valyti.
Sutikęs laiptinėj angelą, sušvilpiau sol la si.
Sakau: prašau, jūs pirmas... Atsakė: bokū mersi.