17.

Atidariau duris. Už jų stovėjo Tomas ir šypsojosi. Ir aš jam nusišypsojau nežymiai ir pakviečiau užeiti. Į akis net nežiūrėjau, kaltė kankino. Nenorėjau jo skaudinti, bet gi reikėjo pranešti, kas vyksta. O  apskritai, nieko tokio ir nevyksta. Kodėl čia save plaku, kai Mato nėra jau dvi savaitės, o Tomas iš pradžių elgėsi visiškai sumautai? Na, su tokiu požiūriu irgi nieko gero... Svarbiausia nusiraminti.
Pakviečiau Tomą į svetainę ir pasiūliau prisėsti. Jis atsisėdo ir sutrikęs žiūrėjo į mane. Visiškai nesuvokė, kas čia vyksta. Aš žiūrėjau pro langą ir bandžiau susikaupti pokalbiui. Na, iš tikro tai atidėliojau jį iki paskutinės minutės. Nežinojau nuo ko pradėti.
- Kas negerai? – Paklausė Tomas, kuriam turbūt jau atsibodo ta tyla.
- Reikia pasikalbėti apie tai kas nutiko čia, kai aš atvykau. – pradėjau.  
- Na..? Ir kas jau tokio nutiko? – Paklausė susidomėjęs.
- Ir nuo ko čia dabar pradėti?
- Gal nuo pradžios? – nusišypsojo Tomas.
- Nepertraukinėk manęs. – Pasakiau rimtai. Ir jis surimtėjo.
- Kai čia atvykau, su kai kuo susipažinau. Tai vaikinas, kuris atvyksta čia vasaros atostogoms. – Išpyliau ir žvilgtelėjau į Tomą. Jis nieko nesakė, neatrodė šokiruotas, tik laukė, ką dar pasakysiu. – Na, jis man padėjo nuo lentynos nukelti maisto produktus parduotuvėje... – nervingai sukikenau. – Taigi mes kaip ir susitikinėjom, nieko rimto, bet leisdavom laiką kartu... Juk Tu buvai toks nesugyvenamas, negalėjau žinoti, kad pasikeis mūsų santykiai ir... – Pradėjau makaluotis.
- Nusiramink, aš suprantu. – Pertraukė mane Tomas. – Bet juk kai mes pradėjom bendrauti Tu santykius su juo nutraukei?
- Na, kaip čia pasakius... Jis jau dvi savaitės kaip išvykęs į didmiestį. Mes bendraujam telefonu. Bet aš ruošiuosi jam viską paaiškinti ryt, kai jis grįš. – Iškart pradėjau teisintis.
- Na, bent jau žadi su juo išsiaiškinti, - pasakė ramiai.
- Ir Tu taip ramiai į tai reaguoji? – nustebau.
- O ką aš turėčiau pasakyti? Aš džiaugiuosi, kad viską papasakojai. Juk iš Tavo pasakojimo galima spręsti, kad nieko rimto ten nebuvo. – paaiškino.
- Hm, ną gal ir taip. Tik tikėjausi audringesnės reakcijos.  
Tomas priėjo ir apsikabino. Jaučiausi tokia bejėgė tame jo glėbyje, kaip maža mergaitė.
- Tai kur sakei jis dabar, paklausė? – paklausė.
- Išvykęs su reikalais. Juk sakiau, jis čia tik atostogauja. Tuose naujuose namuose prie ežero. Ar esi juos matęs?
- Taip. Tai jis turtuoliukas? – paklausė su pašaipa, bent jau man taip pasirodė.
- Hm... Taip, jo tėvai turi pinigų.
- Nieko keisto, kad Tave apžavėjo. – pasakė su keista gaidele balse, lyg ir pavydas, lyg ir panieka, negaliu pasakyti, ką tame jo balse išgurdau.
- Ką tai turėtų reikšti? – paklausiau gan griežtai.
Tomas paleido mane ir atsisėdęs tarė:
- Na, juk tokie vaikinai ir žavi merginas. Naujos blizgančios mašinos, nauji poilsio nameliai ir taip toliau. Įtariu ir jis pats atrodo neblogai. Juk turi laiko lakstyti į sporto klubus, pinigų uždirbinėti nereikia.
- Aš tikrai su juo bendravau ne dėl to! – įsižeidžiau. – Kaip išvis gali taip sakyti?
- Tokia tiesa. Juk pati pabrėžei tą jo naują namą.
- Taip tik pasakiau, kad žinotum, apie ką kalbu. Negaliu patikėti, kad prikaišioji tokius niekus. Kodėl tau atrodo, kad man rūpi pinigai? – visiškai pasipiktinau.
- Juk pati esi iš pasiturinčios šeimos, žinoma tėvelis Tau žada gero ir turtingo vyro ateičiai, o ne skurdaus darbininkėlio. – nusivaipė.
- Ar Tu pats girdi ką dabar kalbi? Ar aš nors kartą esu kažką prikaišiojusi, dėl to, kad dirbi?
- Tau ir nereikia to daryti viskas iškart matosi. Juk ryšių su savo berneliu nenutraukei... – priminė.
- Ak, tai dabar jau ir rūpi, kad nenutraukiau. Juk svarbiausia jo pinigai. O jei jis būtų koks valkata tada Tau nerūpėtų. Negaliu tuo patikėti! Tau manęs visai nereikia... – jau šaukiau.
- Aišku, kad reikia. Tik panašu, kad Tu snobė. Tu pati turėtum likti su juo, jis pateisintų Tavo lūkesčius. – atsistojo ir piktai į mane pažiūrėjo.
- Tai gal ir liksiu! Jei jau Tau taip atrodo. Nematau kodėl turėčiau būti su Tavim, o ne su juo, kuris man dėl tokių niekų neprikaišioja! – sviedžiau.
- O, Tu tik norėjai mane išprovokuoti, kad paskui negraužtų sąžinė. Nuostabu! Dabar Tu laisva, jei to norėjai. – apsisuko ir išpuolė pro duris.
Mane užvaldė įsiūtis. Išlėkiau paskui. Lietus varvėjo per plaukus, akis, nosį. Nežiūrėdama kur einu tėškiau koją į didžiausią balą, kurioje, paskui pasirodė, yra daug purvo.
- Taip ir maniau, kad Tu nepasikeisi! – sušukau.
- O kodėl aš turėčiau keistis? – atsisuko jis.
- Gal dėl to, kad esi nesuvaldoma neandartalietis?
- O, panelė moka didžių žodžių... – sušnypštė.
- Na daugiau, nei neišsilavinęs prasčiokas! – sušukau. Jau visiškai nesivaldžiau, ir nesuvokiau, ką kalbu.
- Na, pagaliau ir tai man prikišai! – įsiuto jis. Spyrė į suolą ir išlaužė vieną lentą.
- Gražu! Dabar dar ir namus išversk! Negaliu patikėti, kad su Tavim susidėjau!
- Gali mane pamiršti, daugiau Tau nebesirodysiu! – atkirto. Nusisuko ir palikęs mane, nuėjo pažliugusiu takeliu, kuriuo visada išeidavo po mūsų susitikimų.
- Kvailys! – sušukau pavymui. Apsisukau ir patraukiau į namus. Šlepetės buvo permirkusios, purvinos, juk nespėjau apsiauti tinkamesnių batų, kai vijausi Tomą. Nuo rūbų varvėjo vanduo.  Įsiutusi užtrenkiau duris. Smarkus trenksmas lyg kažką nukirto manyje. Atsirėmusi į siena neišsilaikiau, atrodė, kad Žemės trauka padidėjo šimtą karų, nuslydau ant grindų ir pradėjau kūkčiodama verkti.