16.

Likus vienai dienai iki Mato sugrįžimo, jau buvau padariusi sprendimą. Jis buvo visiškai apgalvotas ir neketinau jo keisti. Po beveik bemiegės nakties suvokiau, kad be Tomo negaliu, todėl turėsiu atsisveikinti su vasaros simpatija. Taip, buvo visiškai aišku, kad reikia Tomui papasakoti apie visą šią situaciją, prieš grįžtant Matui. Na, gal ir būtų geriau nuslėpti viską ir tikėtis, kad visą ši istorija į viešumą neišplauks, bet niekada negali žinoti, ką sumąstys Matas išgirdęs tokias naujienas. Be to sąžinė tiesiog žudė. Kiekvieną vakarą neduodavo ramybės tas kaltės jausmas, įsisukęs kaip mažas kirminėlis į smegenis, neleido ramiau miegoti.  Kadangi liko tik viena diena, neabejotinai  žinojau, kad šiandien bus toji diena, kai atskleisiu visas kortas.
Kaip tyčia nuo pat ryto lijo. Ilgoji kaitra buvo nugalėta, kai milijonas lašų krito į žemę negailestingai taškydamas ant virvių sukabintus skalbinius. Niekas nesiruošė tokiam netikėtam lietui. Pro langus buvo galima matyti žmones parėmusios rankomis veidus ir žiūrinčius į nesiliaujančias vandens sroves. Visos gatvės tiesiog plaukė. Tiesą sakant daug kas pajuto palengvėjimą, po tokios kaitros dauguma žmonių derliaus buvo pasmerktas visiškai sunykti, buvo dedamos didelės pastangos, kad daržai būtų palaistyti, o štai šis netikėtas lietus labai palengvino jų dalią. Nors daugumai tai buvo geros orų permainos, mane darganotas oras tiesiog slėgė. Tai tarsi buvo nelaimės pranašas. Taip šiek tiek suabejojau ar reikia šiandien viską atskleisti. Kadangi nusprendusi buvau rimtai, nuvijau galvoje plaukiojančias abejones ir surinkau Tomo telefono numerį.
- Alio? – pratarė jis tingiai. Tik dabar pamačiau, kad dar tik pusė 7 ryto.
- Prižadinau? Atleisk. – Pasakiau supratusi, kad pažadinau Tomą.
- Nieko, jau buvo laikas keltis, - pasakė prikimusių, bet linksmu balsu.
- Mums reikia pasikalbėti.
- Gal kas atsitiko? – Paklausė susirūpinęs.
- Na... Nieko rimto. Nenoriu dabar apie tai kalbėti. Kada galim susitikti? – Pasakiau gan nusikaltusi, ne tik pažadinau, bet dar ir pranešiu ne labai vykusią žinią.
- Gal po valandos? Bet šiandien siaubingai lyja, - pasakė po pertraukos, turbūt žvilgtelėjo pro langą. – Net nežinau, kur galėtume susitikti.
- Aš galiu ateiti iki Tavęs ir...
- Ne. Nereikia, - nukirto net nespėjus baigti sakinio. – Aš ateisiu pas Tave. Na, iki. – Ir padėjo ragelį.
Štai ir vėl išsisukinėja, nerodo man savo namų. Buvo siaubingai įdomu, ką jis slepia, bet šiandien buvo ne ta diena, kai turėjau apie tai aiškintis.
Senelės namie nebuvo jau trečia diena. Jos draugė gretimam kaimelį susirgo, todėl ji nuvyko ją slaugyti. Iš skambučių pokalbių galima teigti, kad jos neturėjo būti dar kelias dienas. Tai šiek tiek ramino, nes nesinorėjo, kad kas nors žinotų apie esančią padėtį.
Pradėjau tvarkytis kambarį, pasiklojau lovą ir sudėliojau į vietas išmėtytus daiktus ir drabužius. Aš nesu labai tvarkinga, bet čia jau nieko nepadarysiu. Tvarkausi tik kai nervinuosi. Na, turbūt jau po pusvalandžio kambarys atrodė nuostabiai tvarkingas. Susitepiau sumuštinį, tačiau atkandusi kąsnį supratau, kad pusryčiai mano skrandyje šiandien nepageidaujami.
Išgirdau beldimą į duris. Prasideda...