Vasarvidis — buvimo džiaugsmas

                 Sakyk, ar mirštantieji neturėtų
                 nujausti aiškiai, kad darbais savaisiais
                 mes dangstomės tiktai? Netikra visa,
                 tik priedanga.
                 M. Rilke „Duino elegijos“


Verdenės gyvos almančio beržyno.
Baltakamieniams vėjas karčius pina.

O vandenys nurimę, tykūs, skaidrūs.
Saulytės lūgnių užsimiršę braido.

Ne sraunumoj, užutekio ramybėj
Čiuožikas su laumžirgiu sulygo,

Kuris greičiau apskries salyną lūgnių,
Tarp žalių lopų žybsi geltonos ugnys.

Sakyk, kas įžiebė godumą goslų —
Žydėt, žavėt, žadėt aistringai, dosniai?

Iš vandenų tylos, maurų tamsybės
Kyla žalios  salos, gyvybės syvai.

Iš stokos ir geismo gyvybės liepsnos —
Pilnatvė už ribos — beformis Niekas.

Vasarvidžio naktyje širdis  alpsta
Nuo kūno šilko ir nuo lūpų karščio..

Naktis trumpa. Žara rasas išbarsto.
Raškai nuo lūpų išsiskyrimą kartų.

Užges šis siautulys nerūpestingas.
Ledo gniaužtuos liepsnojantis pradingo.

Ledokšnis kūnas, akių šviesa užgesus —
Šiurpingas iš bedugnės Niekas žvelgia.

Verdenės gyvos vėl almės beržyne
Be manęs — nes aš — ribotas ir baigtinis.

Kur ugnis, manyje kuri liepsnojo?
Kas ją pasiglemžė? Mirtis abuoja?

Kodėl nesu rymąs palaukės beržas?
Kodėl gi nerimas taip širdį veržia?

Būtis prasminga sau. Įsako būti.
Reikšmingas? Spręs — kai imsiu pūti.

Pasiims, kas grąžinti nepriklauso,
Jau nesvarbu, tamsa tikrai neklausia.