Sveiki, mano kvietkeliai... Nemateu jūs ir jau pasylgau. Net nežnau, gerai ar blogai tokis pasilgimas, bet jūs man jau kap ir mano šaima. Nor mano mergaucinės duktės vaikas sako: „ Labai jau tu, naivi- matai, kokius navatnus žodzus dar vaikai žino,- bobu. Visiem labai vierini, pasciki visais. Apmaus tavi, pinigus, pirkių išmonis...Verksi kruvinu ašeru šunį apsikabinus“... Bet kų jis pranta apie gyvenimų? Jaunas dar. Cik kitųmet trisdešimcy perkops. Sulauks mano metų, kitap aplink gyvenimų tėmis. Argi turtuosa raškacis? Svarbu žmogus su geru dūšiu prieg šoni, o ciej turtai mumiem jau buvy nebuvy. Va, kur cikra laimė...
Apie kų aš ca? A, sveikinaus su jumiem. Tai va, pabudau nų anksci. Dar Raulo gaidzys nebuvo nugiedojis. Atlikau ryto ritualų ir mislinu. Aisiu pasvaikščioc. Visos razumnos knygos rašo, kad vaikščiojimas gyvybės ir jaunystos aliksyras...Va, kap tau. ( Och, kur mano jaunysta? Tegu man kokius kad ir 5 metelius atgalios¡¡¡ Aš jus, vyrukai, ca tep pašokdzytau, kad pats velnias poeklon gaišt iš juoko...In jokių kitų bobų daboc neakvacytūt).
Taigi, ainu per ūlyčių skustaity per pecy persimetus ir giedu, nu tų , kur mes su amžinų atilsį motuli mylėjom giedoc „Ne bet kokia aš mergelė buvau..“ Girdzu, kap užpaklalin many tokis gražus vyriškas balsas sako;“ Ir dabar dar nieko“. Acisuku, ogi tokis nieko sau ponas žilu barzduki , lazduki in žamy ramias.Akutės cik bližga. Matos, kad miscionis.
Aš cik kasų per pecy švysc...( gerai, kad vakar kaltūnų isišukavau ir mergaucinį savo dukterį priprašiau, kad žily numozot. Dar mano galva kap šešiolikinės. Net pelicitava nuog juodumo. Duktė nusgando, sako: „Momu, persistengėm, tavo metuosna jau tep necinka.“ Tokia zlascis mani paėmė. „Nu, ir koki jau toki ca mano metai?- insispendus šonuosa klausiu“. O jy, besarmatė, nuosavas vaikas, gal kad mergaucinė tai tep motkai žodzo netaiko, kad adarė būrnų...Sako: „Padabok pasan, kiek tau metų...“. Oi, oi, pasan...Durnela, sakau, ar jau tep raikia vieryc viskuom, kas parašyta? Kolei širdzis jauna, nesdairyk in pasų, o tai bus, kap vaikas sako,- chana...
Oi, apie kų aš ca velei? Ryt raikės iš pacies ryto aicie pas aptiekorkų, kad kokių liekarstvų pomiecei duot. A, aš, gi, apie ponų su lazdeli. Tai va, kasų per pecy švysc, kojų in prieščių atstateu ir sakau: „O, kų, nepacinka?“ ( Žinau, kad puolimas- gerausia gynyba. Irgi razumnos knygos rašo.) Ponaicis cik išsišiepė, pylnų ausinių dantų būrnų parodė ir porina, kad net labai, mo, jam pacinku ir prau pavadzino. Nežnau, kų tas „prau“ raiškia, bet man tep rodžes, kad gal žmogus iš miesto blogų žodzų nesakis. O jis vėlei: „Jūs, prau, labai man in Žorž Sand panaši, cik dar gražasnė“.Padabojau in jį kap in kokį mišiuginų, ba tokius vėjus porina. O paci sau mislinu, kuoj jau aš jam in tų mūs sodzeus durnelį Džordžį padabna?  Gal gerai mano mergaucinė duktė bėdavojo, kad plaukus mano ne tep kvorba nuėmė. Cik dar sulyginau, kad ir Džordžės plaukai pelicitavi...Paraisiu namo, ir raiks ymyžų mainyc..
Apsimarkacinau, bet, kap tas bajavas bernaicis su ylgu šaliku per tevalizerį sakė, post paktum, bobula.Gerai, kad skustaitį an pecų turėjau, tai usirišau an galvos ir stoviu. O vyraicis man rankų ciesia, auksinius zūbus rodo ir sako, kad ramtaus , mol, in jo parankį ir ainam žibutių pažūrėc. Apsidairiau. Nugi Anė an savo kiemo tvoros paskorus stovi ir in mus akimi kaicina. O tu, gyvate, mislinu. Žūrėk, žūrėk ir nagus krimskis, kad aš tokį pasisekimų vyrų tarpi turu. Mano Anuprų ligini, tai ir ligyk, kol laidzas. O in šitų miesto ponų nagų neciesk. Atšipsi. Insikabinau parankėn. Ainam, utarinam. Pasrodo, jis našlys, mūs sodzun trobų vasarai gyvenc pirko. Spaciraus, ilsėsis. Visų gyvenimų Vylniun kaškokiu dzideliu činu buvo.( Sakė, kuoj, ale pomiecis...Pmiršau.) Ciek to. Svarbu, kad ėmėm vienas kitam lyg ir dabocis.
Priainam žibutes. Jis tep akuratnei paslankė, vienų žiedukų iš krūmelio išpešė, man skustelį nuog galvos nutraukė  ir mano pelicitavon  kason inkišo. Sako; „ Dar jūs kap karalienė“.Tep saldu man an širdzies patapo (kiekgi mumiem, bobom iki laimės raikia), kad net nepajauteu, kap an galų pirštų pasisciepiau, ir žandan bucinukų insagiau. O jis graicau man savo rankų an mano krūcinės paguldė, prispaudė scipriai ir paklausė, ar galės šiandien vakari užeic puodelio arbatos. Sucikau, bet dar mislinu, kap ca išeina. Ar jis tų mano arbatos puodelį namo nešis, ar kap. Logiška, kap mano mergaucinės duktė vaikas pasakyt, taigi jis neseniai acikraustis, gal savo kradanco dar ir neturi...Nu nežnau. Pasmetus dar aš laukiu vakaro. Nežnau, kap man elkcis raikės....
Gal, mano mieli kvietkeliai, galit man, durnai bobai, parokuoc, kap alkcis su tuoj puodeliu. Ar popieriun invynioc, ar tep an stalo pastacyc, o gal dėžukėn nuog kaliošų, kur pernai pirkau, indėc...Sukompūzino jis mani visai.
Cik nesmerkit many. Aš cikrai ne kokia lakmitkė, bet kų man dartės daryc, kolei mano Anupras palosa susuktas ziebrus gydos. Prižūro jį Anė. Tai kam dar aš jiem ty.  Nei jis man vyras, nei...Ai, kų ca pasakoc. Ne durno pasakyta: „Dauk nenkų,-vaikas be galvos“ Issveks, tadu macysim.